Iš išorės vieta turi nemažai ženklų, kurie mane perspėja ten kojos nekelti. Žinot, truputuką išorė aptriušus, žali Kalnapilio skėčiai, kruasanas ant asfalto besimėtantis ar pastatoma juoda lenta su kreida nupaišomu dienos pasiūlymu. Dažnai tokias vietas apeinu ir jokių minčių joms nepaskiriu.
Cafe de Paris irgi ilgą laiką apėjau, kol…kažkokiu stebuklingu būdu… nestabtelėjau. Peržvelgiau facebook paskyra. O paslaptis tokia, jog visi, kas savo kalboje naudoja žodį “ožkos sūris“ visada priverčia suklusti. Staiga pasidarė įdomu, ar mano pačios sukurtas stereotipas apie tą vietą pasiteisintų.
Vieną kartą buvom užėję. Pasakė, jog maisto neturi, tik bulvytes. Šioje vietoje man labiausiai patiko tai, jog skrudintų bulvyčių prie maisto nepriskyrė. Aš irgi jų į tą kategoriją neskiriu. High five.
Antrą kartą jau mums labiau pasisekė ir turėjo viską, ko mes tądien pageidavom: gazpacho sriubos, salotų su ančiuvais, kiaušiniu ir ožkos sūriu, sumuštinio su lašiša ir rukola.
Praeinam barą, lendam kiek giliau. Atsisėdam ant sofos, kokią tikėtumeisi sovietiniame bute surasti. Ryškios raudonos sienos, juodai baltos fotografijos ir lengva prietema. Visam šiam reikalui neprieštarauju tol, kol maistas yra adekvatus. Kvepia beveik kiču. Paryžiuj nebuvau, apie jo kavines nenusimanau. Gal čia ir copycat of some kind.
Prieš Mantą nutupia Gazpacho sriuba. Su šiuo daržoviniu glotnučiu (aha aha) susimauti ne taip jau ir lengva, turbūt. Mat mums sriuba pasirodo visai maloni ir taip lengvai pripažinti, jog čia kažkas moka gaminti irgi nesinori. Ne vakaras dar. Todėl nusprendžiam, jog su gazpacho tiesiog sunku susimauti. Saugus variantas.
Po kurio laiko atkeliauja salotos ir sumuštinis.
Salotos viduryje pasodintas skrudutis su dosnia rieke ožkos sūrio (neprieštarauju), keptu sultingu pomidoru (irgi gerai), padažu užtaisyta rukola (o taip) ir… keli nesmulkinti ančiuvai, mano manymu, – per didelė sūrumo koncentracija vienam kąsniui. Jeigu jie būtų buvę pasmulkinti arba kaip padažas tolygiai įmaišyti į salotas – būtų geriau. Kiaušinis netrukdė, bet minkštai virtas į salotas man labiau tinka. O jei virtas marškinėliuose, – geriau kiaušinio neparuoši.
Sumuštiniai su lašiša ir totorišku padažu gana gaivūs ir malonūs. Vienintelis dalykas užkliuvęs – duona. Mes visada linkstame link tamsesnės ir pagardintos grūdais. Kvadratinės skrudinamos duonos seniai nebuvom valgę. Tarkim, jog turėjom galimybę prisiminimus atgaivinti.
Bendras įspūdis – neblogai, gerokai primena jaunimo vietas, kur su paprastu maistu bandoma išgauti kažką naujesnio. Į savo favorit’us nedėsim, rekomenduoti garsiai irgi nelinkę, bet renkantis tarp Cafe de Paris ir šalia esančios Čili, Paryžius, beabejonės, tinkamas pasirinkimas. Nustebinti nebūsit, bet nusivilti perdėm irgi neteks.
Hungry parazyths 