“Dear diary, Offered Diana more cider. She was quite agreable to the proposal, so I poured it confidently“. (…)
Atsidarė jie viso labo prieš savaitę ir nors motina gamta diktavo, jog verta bent jau mėnesį palaukti ir leisti jiems įsivažiuoti, gana skubiai prisistatėm ties jų slenksčiu.
Tiesa pasakius, pirmąjį įspūdį jau susidarėm kai norėjom rezervuoti staliuką. Niekas neatsiliepė, (anot) facebook’o dar nedirbo, tai ir mes nepykom. Maždaug po pusvalandžio sulaukėm atgalinio skambučio iš Sidro namų ir lengvai rezervavom staliuką. Kaip mat trys karmos taškai į jų sąskaitą. Rūpim.
Savęs neapgaudinėkim, pagrinde dėl to, jog vieta tik pradėjo gyvuoti. Kiekvienas klientas svarbus ir tuo galima įsitikinti, kai pats virtuvės šefas prieina prie klientų ir teiraujasi ar turėtume kokių pastabų ir ar viskas patinka/ kažkas kliūna. Arba kai pakyli eiti į tualetą, bet kaip mat kely pasipainioja padavėja ir klausia, ar dar kažko norėtume. Gana miela ir gražu pradžiai. Jau nuo šios vietos noriu jiems palinkėti po kurio laiko atsipūtus ir į sieną pasirėmus akimis bėgioti po šurmulingą restorano patalpą ir džiaugtis, jog jiems pavyko. Šį kartą mes buvom drovūs, sidro dar nepagėrę, tai nieko nekritikavom, o tik nuoširdžiai pagyrėm šaunų sidrų pasirinkimą.
Dėl sidro aš visiškai rimtai. Labai sveikintinas (jau kiek ankščiau pradėta) sidro kultūros kelimas Lietuvoje, o man jis jau ir dabar kažkur ties vynais yra. Sarkozy, tarkim, į gražius ir visai solidžiai atrodančius butelius supilstytą turi.
Perry’s Premium Vintage. Pusiau sausas, nepretenzingas ir lengvai prisitaikantis prie maisto. Tai ir buvo mūsų pasirinkimas šiam vakarui. Šalia norėtume čederio ir bulvių spurgyčių, menkės sidro tešloje ir sumuštinio su kiauliena.
Spurgytės švelnios ir labai bulvinės. Traškokas, paskrudęs paviršius ir kreminis vidus. Vienos, beabejo, nuobodokos tokiam pačiam lygį, kaip kroketus valgyti, bet mėtų jogurtas ir šoninės čatnis jas maloniai papildo. Ant popieriaus derinys skambėjo įspūdingiau, nei realiai buvo, bet sidro kompanijoje viskas derėjo gana gerai.
Toliau sekė menkė sidro tešloje su belgiškomis bulvytėmis, mėlynųjų kopūstų salotomis ir totorišku padažu. Čia nuomonės jau pradėjo skirtis: aš sakau, jog visam patiekalui trūksta skonio, Mantas teigia, jog tam citrina ir totoriškas padažas čia ir įkomponuoti. Menkė, kol neapšlakstyta citrinos sultimis, blankoka, nors ir traški. Bulvytės, tikiu, jog du kartus keptos, bet paviršius netraškus.
Atkeliavęs sumuštinis pasirodė kiek geresnis. Bet vėl gi. Ko nejutau, tai šoninės čatnio, o ir bulvyčių dauguma buvo minkštokos (Mantas pradėjo raišioti mazgus, nuotrauka apačioje). Kiauliena minkšta, sūrio padažas švelnus. Ciabatta man niekad nebus geriausias pasirinkimas, bet spėju, kad daugumai – priešingai, taigi šį argumentą aš pralaimiu. Gana objektyvus verdiktas būtų toks – sumuštinis sotus, gausiai mėsinis ir malonus. Bulvytės dera, bet ne iki galo gerai paruoštos, naminis majonezas skamba gražiai.
Didžiausia mūsų klaida – nevalingas skrudinto maisto pasirinkimas. Patiekalai keliavo vienas po kito: spurgytės, menkė tešloje, bulvytės ir vėl bulvytės. Pripažinkim, lengvo alkoholio ir riebalų derinys nėra kažkas sveiko, priimtino ir galinčio skonių palete nustebinti. Maistu pakerėti nebuvom, bet sidro idėja patiko. Kadangi planuojam vien dėl jo grįžti, žadam kitą kartą pereiti prie salotų meniu ir pažiūrėti (bei paragauti) kas bus tada. Iš esmės, toks ir būtų mano patarimas ten einantiems pirmą kartą. Pradėkit nuo lengvesnių ir gaiva dvelkiančių patiekalų.
Kolkas 8/12 pagal Eurovizijos skalę. Už malonų aptarnavimą, ramią aplinką, gražiai skambantį meniu (išskyrus ESPRESO ir KAPUČINAS) ir dar neišgaravusį potencialą rasti ten kažką ypatingo.
Maistas ten stogo niekaip nerauna (sakau tai jau po kokio trejeto vizitų), bet vieta man asmeniškai maloni. Niekuo rimtai nepagrįstas asmeninis favorit’as.
Hungry parazyths 