Uoksas.

Maždaug prieš savaitę, nusiteikus, jog tai nebus netgi rimtai priimta pasakiau, jog kokią dieną dienos pietų važiuosime į Kauną. Kadangi racionalumo ši idėja turi nedaug, mes taip ir padarėme.

Po 11 įsėdome į traukinį, 12:30 jau išlipome Kaune. Beliko susirasti Uoksą, kuris iš nuotraukų atrodė kaip Stebuklai/Bistro 1 dublis, tik pirmieji yra kiek brangesni, antrieji dienos pietų nesiūlo.

Nusiteikę palepinti skrandį ir akis praveriam duris, atsisėdam, be jokių dvejonių užsisakom dvi sriubas, vieną užkandį, vieną antrą ir vieną desertą. Kitaip tariant – visą dienos pietų meniu su sriubos pakartojimu.

Pradžiai atneša jų pačių keptas rugines duoneles, patiekia su salierų tyre. Salierai faini, duoneles išvis įsimylėjau. Nedidelės, traškios plutos ir minkšto vidaus. Intensyvus kvapas, visiškai puikus skonis, sustoti buvo sunku, norėčiau ir aš tokias mokėti kepti. Arba iš kur nors gauti.

Plekšnės sultinys, pomidorai, moliuskai. O dar žuvies gabaliukai ir keletas gabalėlių kitokių daržovių. Matote pirmą ir paskutinę nuotrauką darytą mano telefonu, nes po šio kadro Samsung’as pliuptelėjo tiesiai į sriubos lėkštę.  Sunaudojus visas servetėles turiu pasakyti, jog sriuba buvo labai gera, o telefonas iki šiol kvepia žuvim. Sekančias nuotraukas dariau su Manto telefonu, kurį iš pat pradžių jis man patikėti nenorėjo.
Žuvies ir daržovių netrūko, nors ir nebuvo tiek daug, kad sriubą į troškinį paverstų. Švelni, prieskoninga ir tokią, kokią kiekvienos dienos pietums norėtųsi gauti. Startas kaip reta geras.

Sekantis žingsnis – užkandis ir pagrindinis patiekalas. Užkandžiui gavome rūkytas bulvytes su ikrais, putpelių kiaušiniais ir marinuotais svogūnais. Anie baltieji trupinukai, kurių niekaip įspėti nesugebėjau, pasirodo – džiovintas alyvuogių aliejus. Trupininis, bet kaip mat tarsi aksominis kremas ištirpstantis vos pakliuvęs ant liežuvio galo. Pirmą kartą ragautas ir kaip mat pamiltas. Viskas gražiai atrodė ir skaniai susivalgė.

Plekšnė su perliniu kuskusu buvo…. blankoka. Ta prasme, jog iki šiol kiekvienas patiekalas vis kažkuo nustebindavo, o šiam staigmenos trūko. Spėju todėl, jog man nekliuvo tiek sviesto putėsių, tiek citrinos oro. Mantas nesiskundė, bet į padanges irgi patiekalo neiškelė. Menkė minkšta, tiesiog tirpstanti burnoje, kuskusas, rodos, iš tos pačios operos, tik vos tvirtesnis savo formą. Abu nuobodžiai tarpusavy derėjo.

Pabaigą vainikuoja desertas – vytinta kriaušė su kavos šokoladu. Liepsnosvaidžiu apsvilinta kriaušė, patiekta… o dabar jau ir nebepasakysiu su kuo. Su šokolado ir kavos trupiniais, in general. Pati kriaušė gal ir būtų blankoka, bet gabaliukas apvoliotas kelių skonių prieduose susivalgė labai šauniai ir iškilmingai užbaigė mūsų vizitą.

Skanu pavalgyti, gražu pažiūrėti ir stengtis prie to per daug nepriprasti, nes būti nustebintiems yra malonu. Švelniai pavydžiu Kaunui šios vietos.