Ten gražu. Tikrai. Basanavičiaus gatvė nėra senamiesčio širdį, bet jei, turint tokį interjerą jie dar gamintų ir pavydėtiną maistą – Vilnius priklausytų jiems.
Lounge tipo vieta su minkštomis, beveik antikvarinėmis sofutėmis bei krėslais tam, kad minkštai ir žemai jose įsitaisius galėtum laukti kol užsakymą atneš. Ryškus, akį traukiantis iterjeras, erdvė, neblogas meniu ir apytuštė salė. Jaučiu, jog man jau patinka. Turi savo kiemelį, nėra judrioje vietoje, todėl pro langus nereikės nei mums, nei praeiviams į vienas kitą žiūrėti.
Kai man pasiūlė ten nueiti pirmą kart – puoliau internete ieškoti meniu. Deja, meniu nėra, todėl teks viską susižiūrėti vietoje ir akimis permesti (netgi) atskirą burgerių – sumuštinių meniu lapą. Po neilgo delsimo užsisakėm Cezario salotų ir quesadilla su vištiena.
Tiek vienas, tiek kitas patiekalas didelių lūkesčių nepateisino: salotos veikiau priminė daržovines nei Cezarį ( nors variacijos stebinti jau neturėtų, kaip sako „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“), o mano quesadilla – pati kalta, galėjau susigalvoti ką įmantresnio. Kai žinau, jog patiekalas reikalauja kelių minučių paruošimo ir jį ne ką blogiau kokį vakarą galiu paruošti ir namie, manau, jog virtuvei tai anoks iššūkis nebuvo.
Jei grįšim – sugalvosiu ką įdomesnio.
Kadangi jie turėjo bene atskirą burgerių meniu – mes grįžom.
Mantui kaip mat, ne ką mažiau nei man, patinka interjeras. Jaučiasi laimingas, atkreipia dėmesį į kokteilius ir „šokių aikštelės“ programą, kurioje dalyvavimas tik nuo 21 metų ir yra taikomas face control. Jeigu ir gausim nekokį maistą, negalim stipriai pykti – tai nėra svarbiausias dalykas į kurį jie kreipia dėmesį. Rodos, žmonės dažniau ten renkasi ne tam. Tiesos yra. Pasistengsim nepykti.
Mantas užsisako „Full House“ burgerį, aš – vištienos kepsnį su džiovintais pomidorais, desertui norėtume brownie su ledais ir karamele. Užsakymas priimtas ir mes galime atsainiai ir labai patogiai nugrimzti į krėslus, dėl kurių beveik ir atėjome. Bent jau, kol negavome maisto.
Po kurio laiko atkeliauja maistas. Padėkojam, pasitrinam rankas, po kartelį stagiai nufotografuojam ir pradedam fiestą.
Vištiena man patinka. Ant grotelių kepta, ne sausa, o džiovinti pomidorai man dera visur. Daržovės gal kiek prėskos (garnyrai, paskutiniu metu, yra mane kiek stipriau dominanti erdvė), bet apskritai – visai neblogai.
Mantas lieka savo burgeriu vis labiau ir labiau patenkintas, pirmą kartą jį įvardydamas kaip „adekvačiu“, vėliau – „vienu iš geresnių“. Bulvytės primena McDonald‘o (kas nėra blogai) – plonos, sūrios ir traškios. Ko dar norėti?
Draugiškai pabaigiam patiekalus ir laukiam atkeliaujant brownie.
Plonas trikampis šokoladinio pyrago gabalėlis, kuris niekaip neprimena brownie. Jis per šviesus, jis per sausas, lengvas ir ne keturkampio formos (galima ginčytis dėl paskutinio skiriamojo bruožo). Kaušelis ledų patiektas šalia ir apšlakstytas šokoladiniu padažu (aiškiai – ne karamele). Vaizdas jau nuvilia (man sako, jog maistas skirtas valgyti, o ne grožėtis, o aš sakau, kad mes esam lietuviai, o ne prancūzai). Šiaip ne taip, kiek situaciją pataisom ledų kauburėlį užridenę ant pačio pyrago, bet browniu jis nuo to netampa. O gaila. Šį desertą jų vietoje pasistengčiau kiek patobulinti (tiksliau, visai pakeisti ir pradėti kepti brownius).
Bet kokiu atveju – bendras įspūdis mums lieka geras: aplinka maloni, interjeras geras, aptarnavimas neįkyrus ir maistas adekvatus. Liekam patenkinti ir žadam ten mielai sugrįžti.
Hungry parazyths 