Vasarą mes ten mielai karts nuo karto užeidavom, mat ledai ten skanūs ir vafliukai gero žodžio verti, bet šį kart, rudeniui įpusėjus, ten ėjome ne ledų. Norėjom pusryčių.
Gal kiek ir neįprastai skamba, bet Dione turi ne tik ledų, bet ir pyragų, migdolinių ragelių, visai normalų kavų asortimentą ir kuklų “pusryčių“ meniu (kuriame kainų, deja, nerasta). Gauti ten galima tiek įdarytų lietinių, tiek amerikietiškų blynelių su ledais, košės ar omletą su Džiugu. Mantas, kaip tikras vyras, be didelių dvejonių užsisako omletą ir juodos kavos. Tuo tarpu aš – priešingai, kaip višta tarp dviejų grūdų, bandau apsispręsti tarp amerikietiškų blynelių ir lietinių, išklausinėdama visų galimų derinių ir besistengdama rasti sau optimalų: norėčiau amerikietiškų blynelių su ledais, tik prašau vietoj karamelinių patiekti su popcorn’o ir taip pat juodos kavos su pienu. Sunkioji dalis įveikta.
Atsisėdam, netrukus gaunam kavos ir nekantriai laukiam pusryčių. Ne kiekvieną dieną ledainėje pusryčiaujam, mat.
Dėl kavos tiek pati nusprendžiau, tiek kitiems siūlau ją praleisti: tiesiog purtančiai intensyvi ir karstelėjus. Mano atveju pienas kiek užglaistė reikalą, bet jo kardinaliai nepataisė. Ten pat prisiminiau ir apie vasarą gertą kavą su ledais, kai tikėjausi gauti kažką TOKIO, o gavau vienalytę ir beskonę kavos ir ledų masę, kur kava užmušė ledų saldumą, o ledai, bet kokį geresnį kavos skonį. Tada, apskritai, pradėjau abejoti ar jie ten tikrai nepamiršo ledų įdėti.
Bet štai atkeliauja mūsų pusryčiai: omletas ir blyneliai.
Man blyneliai patinka, netgi labai. Visi tokių dalykų skuba į Gusto blyninę, o aš nuo šiol galėsiu užsukti ir į Dione: minkšti, saldūs, porcija nebloga, apšlakstyti saldžiu sirupu, patiekti su ledais ir plakta grieitinėle. Šiuo atveju užkliūna tik pora smulkmenų: blyneliai ir ledai yra tokie saldūs, jog grietinėlė tampa tiesiog beskonė. Geriau jei jos iš vis ten nebūtų. Be to, valgant ledus jaučiamas “miltelių grūdėtumas“. Ne pirmą kartą tai pastebim ir spėliojam: ar vasarai bei žmonių srautams pasibaigus, Dione pradeda taupyti ir renkasi pigesnes “žaliavas“ ar ledai tiesiog būna jau pastovėję? Pasibaigus vasarai ledai suprastėja.
Omletas paprastas, švelnus, patiektas su skrebučiais, salotomis ir pomidoriniu šerbetu. Kai pirmą kartą vasarą paragavau šio šerbeto, nenorėjau, kad man jį įsodintų į vaflinį indelį, bet čia… čia jis tiesiog žibėjo. Skrebučių ir salotų priedai, kaip tradicija, derėjo, o tai šen, tai ten truputėlis garstyčių padažo irgi netrukdė. Prikibti nesugebėjau ir nenorėjau – nusisekęs dalykas.
Pakilom nuo stalo sotūs ir laimingi: nors ir ledainė, bet pusryčių ten miela užsukti.
Hungry parazyths 
