Crispy.

Dėl man nežinomų priežasčių aš tiesiog jaučiu simpatiją šiai vietai. Nepalyginsi su ta, kai jie turėjo pilną vitriną pyragų ir nuostabiai atrodantį Tiramisu, kurio aš taip ir nesuspėjau paragauti, bet šiokia tokia simpatija išlikus.

Gal dėl to, jog ten nebūna per daug žmonių, gal dėl to, jog jie nėra ant kiekvieno kampo, gal dėl to, jog vasarą man patiko jų frappe, o ir kavą, pasirodo, jie visai neblogą turi. Kaip nesukiosi – Crispy aš mėgstu labiau, nei visokius Coffee Inn’us ir pan. Faktas.

Vieta jaunatviška ir šviesi, cappuccino visai neblogas, sausainiukų pasirinkimas nemenkas (nes jie taip beviltiškai “nenyksta“ kaip pyragai kai jų niekas neperka), bet rimtesnių desertų ten neberasta. Iš esmės, galima pilnai pasisaldinti užsisakius jų Chai, kita vertus – sausainiukai irgi geras palydovas prie kavos puodelio.

Tą kart išsirinkom cappuccino ir nedidelį gabalėlį vienintelio kekso, kurį turėjo – apelsininio.

Pasijutom truputėlį nuvilti, kai paaiškėjo, jog nuo krašto atpjautas gabalėlis vietomis jau buvo padžiuvęs. Mano filosofija tokia – jei niekas to kekso neperka, tai jei ir atsiranda keli drąsuoliai – neduok jiems pastovėjusio gabalėlio, nes drąsuolių nebeliks. Taip mes, jaučiu, niekur toli nenueisim.
Džiugi naujiena ta, kad kas gaus šviežią gabalėlį, tam tikrai pasiseks, nes keksas nenuviliantis (sprendžiant iš mums kliuvusios šviežios kitos kekso pusės). Švelnus,, maloniai apelsininis, žodžiu – beveik pasaka. Jei ir mėgstu įmantresnius kepinius, tai čia viena tų išimčių, kai sakau “Ooo taip“ elementariausiam keksui ir suskubu kokio gero į internetą paieškoti.
Kava, kaip ir minėjau, stebėtinai viena iš malonesnių (turint omeny, visas tas mažas, žaislines kavinukes ir kepyklėles). Jei atmintis neapgauna, Chai pas juos irgi geras: toks saldus, pieniškas ir maloniai susišildantis darganotą dieną.

Dar viena gera naujiena ta, kad ten pat jie sumuštinius kepa. Bloga – ragavom tą sumuštinį ir ties vienu kartu viskas pasibaigė. Valgomas, geresnis nei supakuotas ir universalinėj nusipirktas, bet rasti galima ir geresnių (galų gale, iki Sarkozy pasivaikščiokit). Žodžiu, nelikom sužavėti.

Pabaigai – panašiai, kaip ir McDonalde, ten galėtų tvyroti pozityvumas ir gera nuotaika, deja, kažkokio laipsnio (tikiuos, to, kur apsirinka) pojūtis kužda, kad vieta pradeda nykti. Panašiai, kaip parduotuvėje pamatytumėte tuščią produktų lentyną ir kažkur giliai giliai sunerimtumėte. O gal ir nuliūstumėte. Vat ir man panašiai, kai matau tą tuščią, bejėgiškai bandomą užpildyti lentyną, kur ankščiau stovėjo Tiramisu, varškės pyragai ir pan.

***

Tiramisu paragavom, kavos spėjom atsigerti ir niekas mums nebelimpa. Gal išpuikom, gal pasukom kitom kryptim. Vieta pozityvesnė, lentynos jau senokai užsipildė ir žmonės ten dažni lankytojai, bet ne mes. Ir širdies neskauda.