Ten BEVEIK viskas gerai. Beveik. Bent jau vieta daugelį kitų lenkia ir man padarė didelį įspūdį, kai įžengus pamačiau atvirą virtuvę. Čia pat, prieš tavo nosį virėjai gamina valgį, patiekia jį ant metalinio stalviršio, nuo kurio pagriebusios pardavėjos išnešioja laukiantiems klientams. Nusprendėm sėdėti viduje, kur triukšmo nemaža, mat ir lėkštės barška ir personalas kelia tiek pat šurmulio kiek kad įžengus į restorano virtuvę: truputis šukavimų, paliepimų, nepasitenkinimų ir pan. Žodžiu, ne variantas norint tyliai ir ramiai su kuo nors pasišnekučiuoti.
Šiltas šokoladinis pyragaitis.
Buvom paskaitę komentarus apie prastą aptarnavimą, todėl maždaug, sėdint visiems panosėj, bandant užmegzti akių kontaktą ir nesulaukiant kas priimtų užsakymą, leidau sau paklausti “ar mes galėtume jau užsisakyti?“. Truputėlį įžūlu. Atkreipęs dėmesį personalas kiek suglumo, paskui veidu nuvilnijo nežymus nepasitenkinimas, bet įveikus kelio atkarpą iki mūsų staliuko, šviesiaplaukė jau stovėjo su paslaugia šypsena. Akmuo į jų daržą. Nei jiems faina, nei mums.
Užsisakėm česnakinę sriuba su Pamezano skrebučiais, kreminę artišokų sriubą su daržovėmis, tagliatele ir jūrų šukutėmis, švediškus kukulaičius, šiltą pyragėlį su vyšniomis ir apelsinų kremu desertui ir paprasto stalo vandens.
Kol sėdėjom ir dairėmės, aš, kaip senamadiška davatka atkreipiau dėmesį į padavėjų, vos dengiančių užpakalį, šortukus. Aš suvokiu, kad diena karšta, bet, šiuo atveju, mano senamadiškos pažiūros sufleruoja, kad į darbą taip eiti nepridera. Žodžiu, dar vienas minusas.
Atneša stalo vandens, įrankius, duonos, trapučių ir užtepėlę. Čia perdėm nėra prie ko kabinėtis, nors ant stiklinės krašto “užmaukšlinta“ citrinos skiltelė ties vizito pabaiga mane pradėjo jau gerokai erzinti. Bet kokiu atveju, šis dalykas lengvai pataisomas, o ir žmonių, kurie tą citriną susispaudžia į vandenį, manau, netrūksta. Duona, rodos, irgi nevakarykštė, o užtepėlė buvo kai kas daugiau, nei grietinė su prieskoniais
Gauname sriubas, o jas patiekiant padavėja atsiprašo ir pasako, kad antrasis patiekalas taip pat jau paruoštas, taigi ar mes neprieštarausime, jei jį irgi atneš. Mes neprieštaraujam, bet širdį skauda žiūrėti, kaip mums valgant sriubas, pašonėje jau aušta kukuliai.
Česnakinė sriuba.
Manto trinta česnakinė sriuba buvo tikrai nebloga: švelni, soti, subalansuota ir be Parmezano skrebučių. Iš esmės, jis liko patenkintas, aš irgi pripažįstu, kad visai neprastai.
Kreminė artišokų sriuba.
Mano “fancy“ kreminė artišokų sriuba su daržovėmis (truputis plonų bryzelių), tagliatele ir jūros šukutėmis (tiksliau, viena šukute) nebuvo niekuo ypatinga. Švelni, visiškai nepretenzingo skonio ir be charakterio. Kaip su sriuba, tai ten viskas tvarkoj, bet antrą kartą aš jos neimčiau.
Galų gale atėjo laikas žymiesiems kukuliams ir man kaip mat užkliūna jų patiekimas. Sąžiningai, iš Zoe’s tikėjausi tikrai kažko originalesnio, nei ant salotos lapo sudėtų marinuotų agurkėlių, pomidorų ir svogūnų ir atskirame indelyje patiektų bruknių padažo. Man neįdomu. Ir salotų, pomidorų bei svogūnų funkcijos nesuprantu, bet tebūnie tai bus “daržovės, juk sveika“.
Kukuliai neblogi ir, šiaip, visas tas kukulaičių, bruknių ir bulvių derinys man pasirodė labai priimtinas. Nežinau kaip labai tai sutaptų su kitų nuomone, bet man geriau būtų lėkštės viduryje dailiai suformuotas košės “dubenėlis“, pripildytas kukulių ir paskanintas padažu. Ten šalia galima kur ir daržovių patiekti. Aha. Man patiktų labiau.
Švediški kukulaičiai.
Galų gale gauname desertą: šiltas šokoladinis pyragaitis su vyšniomis ir apelsinų padažu. Apelsino padažo ten nebuvo, bet buvo apelsininiai ledai. Pyragaitis šiltas, minkštas, dera su vyšniomis ir ledais. Geras desertas (tik kažkaip jo vienintelio kaina man didoka kiek atrodo). Daugelyje vietų, kai mes užsisakom vieną desertą, padavėjai susipranta, kad valgysim kartu. Šį kart nesusiprato.
Paprašom sąskaitos, susimokam ir išeinam.
Su aptarnavimu reikia kažką daryti, maistą, koks nurodytas meniu, irgi reikia tiekti (jei sriuba su parmezano skrebučiais, tai su parmezano, jei pyragaitis su padažu, tai su padažu, o ne ledais).
Sako burgerį gerą turi, kepsnį vertėtų paragauti, ir, apskritai, meniu akį ir skrandį vilioja. Dėl maisto, tai grįžti mes ten norim ir planuojam.
***
2013 – 09 – 01
“Fancy“ užkandžių lėkštė prie alaus/ vyno nepasiteisino.
Visų pirma, tinkamesnė alui, nes viskas sūru, o prie vyno tiekiamų sūriu nei su žiburiu nerasi.
Fetos cigarai – neblogai, bet viso labo spring rolls’ai (nesu didelė jų fanė). Hot dog’ai šoninėje – mažas dešrelės gabaliukas, apvyniotas šonine ir persmeigtas smeigtuku. Mano manymu, šoninę galėtų paskrudinti, nes visai ne kas. Alyvuogės ir dviejų rūšių kumpiai – kumpis kaip kumpis. Marinuoti agurkai. Parmezano traškučiai – nebuvo, bet buvo kukurūzų. Skrudinti svogūnų žiedai – tešlos sluoksnis nors ir traškus, bet gerokai per storas, be to – kiek salstelėję. Mums nepatiko. “Mirkalai“ ir padažai – buvo vienas vienintelis (neva susidedantis iš dviejų, o kadangi vienam inde – po kiek laiko pavirsta vienu).
2013 – 09 – 10
Salotos su pomidorais, mocarela, skrudinta šonine ir skrebučiu.
Nieko ypatingo. Skrebutis paslėptas po visomis salotomis (tokio dalyko ir nerasti, kartais, galima), salotos supjaustytos juostelėmis (to niekad nemėgstu, apskritai, salotas pjaustyti netinka), keletas paprastų pomidorų skiltelių, truputis džiovintų (ką stipriai užskaitau) bei truputėlį pasiklydusi šoninė. Viską vainikuoja 5-6 mocarelos rutuliukai, kurie dosniai išmirkyti padaže (tas tradicinis, rooožinis).
Sužavėta nelieku nei aš, nei Dainora.
Salotos su cezario padažu.
Truputėlį geriau. Ir skrebučiai malonesni, ir padažas neblogas, kuris groja pirmu smuiku ir salotoms visą formą ir esmę suteikia. Sudedamosios dalys paprastos: salotos, agurkai, pomidorai, padoriai padažo ir sūrio.
Visgi, cezario Vilniuje galima rasti geresnio.
O aš vis nepasiduodu ir bandau išsiaiškinti, kodėl tą vietą mėgsta. Kol kas iš to, ką esam bandę, kartoti nieko nenorim. Maistas ten nėra blogas, bet jis nėra ypatingas (būtent to, mieste valgant, aš ir ieškau). Paprastus dalykus galiu pasidaryti ir namie.
2013 – 11 – 25
Turiu pripažinti, jog Zoe’s tapo vieta į kurią grįžti nebeplanavau. Nieko ypatingo pasiūlyti jie negali ir nei vieno, iš iki šiol ragauto, patiekalo kartoti nenorėčiau, – galvojau aš. Neverta nei laiko, nei pinigų.
Ir visgi, liko du dalykai, dėl ko ši vieta garsėjo: burgeris ir kepsniai.
Mantas neužilgo pavirs burgerių ekspertu, todėl jo iniciatyva mes ten ir nuėjom. Norėtume jautienos burgerio su čederiu ir mažiau nei vidutiniškai keptos jautienos išpjovos. “Paskutinis pasispardymas“ – galvojau.
Eureka. Buvo puiku. Zoe’s burgeris tapo mūsų naujuoju etalonu (po nevykusio bandymo Marse), o ir jautiena nenuvylė. Zoe’s suspindėjo naujomis spalvomis ir interjeras, staiga, malonesnis akiai tapo. Žodžiu, rodos, jog reikia pačiam išragauti jų meniu ir atsirinkti kas patinka ir kas ne. Burgeris ir mėsa mums vienareikšmiškai patiko.
Hungry parazyths 