Cafe Montmartre.

Tą vakarą “ženklai“ mums rodė, kad valgyti jau nereikėtų.
Mantas svajojo apie muffin’ą, bet M&S lentynos jau buvo apyšvarės. Planas B irgi nepasitvirtino – Bistro atostogavo. Planas C irgi neišdegė, nes Portobello pasakė, jog chowderis bus, maždaug, po 45 min.
Spontaniškas planas D – šalimais esanti, dar nei karto nebandyta ir neragauta Cafe Montmartre.

Buvau labai skeptiškai nusiteikusi šios vietos atžvilgiu: kainos man pasirodė kiek išpustos, nuotraukos internete irgi neprivertė perdėm dūsauti, meniu neviliojo. Vienintelis dominantis dalykas – Croque Monsieur, kurio tema, beje, kitą dieną ruošėmės namie eksperimentuoti. Tebūnie, paragausim kaip “turi būti“, žiūrėsim, kas mums išeis.

Į restoraną (jie save taip vadina, kad ir kaip žodis “kavinukė“ man limpa daugiau) įžengėm, pasiteiravom iki kelių dirba ir tada, mums neįprastai, atsisėdome lauke.

Vaizdas ten puikus. Reikia pripažinti, kad ne tiek jau ir daug kavinukių gali pasigirti fantastišku vaizdu į vakare apšviestą filharmoniją ir ne Kalnapilio ženklu pažymėtais lauko skėčiais. Esant senamiesčio širdy, tai kainas, spėju, galima didinti ir ,kaip Mantas pasakė, “bent jau gaminti valgomą maistą“. Be to, daugeliu atveju padavėjos net nesigilindamos sveikinasi angliškai, o tai sufleruoja apie (akivaizdžiai nuolat matomus) užsienio turistus. Pagyvenusio vokiečio kišenė – ne lietuvio.

Prieina padavėja, užsisakom Croque Monsieur, o gerti stalo vandens. Ji atsako, kad šiaip tai jie netiekia stalo vandens, bet mums atneš.

Aš pasiteirauju dar apie pyragą (facebook’e naujienas prenumeruoju, žinau, jog kiekvieną dieną kepa :)), ji nurodo desertų sekciją ir pasako apie dienos pyragą: pudingas su obuoliais ir avietėmis. Užtikrina, jog skanus, o mes tikim. Norėtume ir jo.

Pirma patiekia Croque Monsieur – tradicinį prancūzų, bet puikiai visame pasaulyje žinomą sumuštinį su bešameliu ir Gruyere sūriu. Nesigilinu, ar ten buvo Gruyere, bet bendras įspūdis geras ir jaučiu, jog man laikas pradėti dairytis vietos, kur savo skepticizmą apie šią vietą padėti.
Sumuštinis yra iš karštų užkandžių sekcijos, nors pilnai gali atstoti ir pagrindinį patiekalą. Per kraštus apskrudęs, viduryje minkštas, švelnus ir sūrinis. Tokį norisi laikas nuo laiko suvalgyti.

Patiekiamas pudingas su plakta grietinėle ir spalvotais pabarstukais. To seniai nemačiau. Nice touch.
Pudingas ne perdėm saldus, labai lengvas, forma primena pyragą, bet skonio atžvilgiu yra kai kas kitokio. Tie, kas yra namie kepę ar kitur valgę duonos pudingą, tai žino apie ką aš. Kabinėtis, kaip ir, nėra ko.

Paprašom sąskaitos, susimokam ir išeinam.

Miela vieta. Gal kada grįšim Coq Au Vin paragaut.

***

2014 – 01 – 12

Sekmadienio pusryčiai.

Kad ir kaip keistai tai skamba, bet “prancūzų“ restoranėlis nesunkiai jums pagamins angliškus pusryčius.  Mantui pagamino. O man iškepė prancūziškus blynelius su sūriu,kumpiu ir dar kiekvienam patiekė po espresso puodelį.

Palyginus su “eksperimentaliu“ espresso, kurį gėrėme dieną prieš tai, šis buvo visai neblogas. Netgi pusėtinai malonus, nors kiekis abejotinas (veikiau panašu į 2,… espresso).

Manto “angliški pusryčiai“ buvo ne itin nusisekę. Gerokai perkeptas kiaušinis, du dosnūs šoninės griežinėliai, dešrelės, ne perdėm skonių gausa tryštančios pupelės ir truputukas salotų bei pomidorų. Bendras įspūdis buvo “ traškus ir sunkus“. Angliškus puryčius valgėm žymiai geresnius “Stebukluose“. Visomis prasmėmis: ir skonio, ir išvaizdos. O kaina ta pati.

Manasis BLYNELIS – švelnus. Vienas, nemenkas blynelis, įdarytas kumpiu ir “tekančiu“ sūriu. Visai neblogai, bet nekartočiau. Jei kas ir domintų, tai Croque Monsieur pakartojimas ir Madame.

Vieta puiki, todėl kainos užkeltos. Neadekvatus kainos ir kokybės santykis. Too bad.

Žymos: cafe montmartre