Karališka kepykla.

Sąžiningai, apie šią kepyklą pas mane kaip mat kyla keletas minčių.

Pavyzdžiui, Pilies gatvėje ji vadinasi Pilies kepykla. Turiu įtarimą, jog skirta turistams klaidinti, kurie toje pačioje gatvėje ieško (manau beveik) konditerinio Vilniaus simbolio – Pilies kepyklėlės. Trumpai drūtai, jei neįsimeni, kad viena yra kepyklėlė, o kita kepykla, tai susiklaidinti šansas didelis.
O šios genialios idėjos kūrėjai matomai nepasijautė kam nors nusižengdami, mat KARALIŠKA ir PILIS yra beveik giminingi žodžiai.

Pas juos ant lango gražiai išraityta ( ne koks popieriukas, kur ant durų klijuojamas), jog po 21 h – visiems kepiniams 50 proc. nuolaida. Dalykas tas, jog jie dirba tik iki 20 h. Beveik anekdotas.

Pirkėjų ten vangiai būna. Bent jau aš jų, beveik, niekad nematau. O kai vieną kartelį įžengiau pasiruošus ką nors nusipirkti – aptarnaujanti mergina sedėjo su drauge prie kompiuterio ir net nepasivargino nei pasisveikinti, nei atsistoti ir pasiteirauti ką norėčiau nusipirkti. Perdėm neužkliuvo, mat kurį laiką net nenumaniau, jog ji ten dirba.

***

Šokoladinis pyragaitis su vyšniomis.

Mūsų vienam “saldžiąjam pirmadieniui“, apsilankėm VCUP’e esančioje kepykloje, kuri ir vadinasi “Karališka“ ir vaikinukas ten gerai aptarnaujantis. Kažkada ten buvau valgius migdolinį ragelį, kuris, rodos, didžiai mane sužavėjęs buvo. Dabar nekantravau vėl pakartoti.

Migdolinis ragelis ir štrudelis su varške bei špinatais.

Konditerijos gaminiai pas juos tikrai viliojantys ir pirmą kartą apsistojus ties pyragaičiais, sunkiai sekėsi išsirinkti tik vieną. Buvau pasiruošus griebti nors ir visus. Deriniai irgi geri, tarkim, kibinas su migdolais, baklažanais ir…paprika (atrodo) arba kalakutiena ir slyvomis. Bent jau tai, ką jie žada, vilčių teikia.

Renkamės sunkiai, bet galų gale norim (beabejo) migdolinio ragelio, štrudelio su varške ir špinatais bei šokoladinio pyragaičio su vyšniomis. Aš pasiruošus viską užsigerti kava, Mantas – arbata.

Štrudelis – malonus, bet špinatų mums trūksta. Tešla nebloga, varškė – liesa ir griežtai skoniu dominuojanti, špinatai, beveik, tik pavadinime. Maloniai štrudelį pabaigiam, nusprendžiam prie jo daugiau negrįžti ir užpuolam ragelį.

Tradiciškai, galima pagalvoti, jog tai bus įprastas sluoksniuotos tešlos ragelis su migdoliniu kremu, bet stop. Tešla ten visai kitokia, nesluoksniuota ir daugiau primenanti “bulkinę“ nei populiarųjį croissant. Ir man ta sunkesnė, visai nesluoksniuota ir netrapi tešla taip tobulai dera su migdoliniu kremu, kad aš galėčiau toje kepykloje lankytis tik dėl šio ragelio. Forever and ever. Galėčiau pasakoti ilgai ir nuobodžiai apie tai, kaip šis dalykėlis maloniai, minkštai ir, galbūt, kiek sunkiai nusėda skrandžio dugne, bet tai reikia paragauti, o ne apie tai skaityti.

Migdolinis ragelis.

Šokoladinis pyragaitis, kaip ir priklauso šokoladiniam gaminiui – tąsus, minkštas ir kiek sunkokas. Vyšnios, kaip priimta, ten gerai dera, o stogą raus ar ne – skonio reikalas. Man stogo nenurovė, bet iš savo pusės jam priekaištų neturiu.

Kava ne itin patiko, sekantį kartą viską susidėsiu išsinešimui. O dėtis yra ką.

Antrą kart priešais virtiną atsidūrėm nežinia kaip, mat saldumynams poreikio iš vis jokio nejautėm, veikiau priešingai. Matyt, smalsumas sugrojo pirmu smuiku ir išsirinkom paragauti kibiną su kalakutiena bei slyvomis, liesos varškės tortuką su vyšniomis ir rikotos pyragą.

Einant namo, tikrai abejojau, kad šį kart konditerija pasiteisins, mat kai saldumynų nesinori, tai ir įtikti žymiai sunkiau, tuo tarpu Mantas jau pakeliui pradėjo valgyti kibiną: neblogas, bet nieko ypatingo. Kalakutiena supjaustyta gan stambiais gabalais, o slyvos, mano manymu, neatsiskleidžia visu gražumu. Kada pabandysim dar kokį kibiną, bet už 6 lt, jį sėkmingai galima nusipirkti ir Pinavijoje.

Galų gale grįžę namo, nusprendėm “šakutes įbesti“ ir į pyragus.

Rikotos dieviškas. Tikrai. Nesitikėjau, bet jį paragavau ir tiesiog pamilau: tart’o pavidalo, švelnus rikotos įdaras ir karamelės (spėju, rududu) gausus papuošimas ant viršaus. Atrodo pyragas labai delikačiai, jei neklystu, iš konditerinių sekcijos yra pigiausias, bet, oh my, jis visiškai puikus ir aš pati svajoju, kad tokį kepti galėčiau.

Tuo tarpu liesos varškės tortukas veikiau primeną varškės apkepą pusryčiams: švelniai salstelėjęs, turi vieną vyšnią per vidurį (nežinau ar tinkama jį vadinti “su vyšniomis“) ir varškė nėra gerai pertrinta, jaučiasi grūdėliai, todėl kaip mat atitolsta nuo konditerinio varškės kūrinio.

Trečiu vizitu paragavome “karalyšką plombyro pyragaitį“ ir tartaletę su varške, rabarbarais ir.., (dar kažkuo, serbentais gal).
Nesigilinant į pavadinimą, tai plombyro pyragaitis buvo mega panašus į vientiso kreminio šokolado, a la triufelinį pyragaitį. Akurat, tai tik klaidinantis apvalkalas, kurį, kartu su savo noru kažko “šokoladiško“ praduriu ir randu baltus, plombyro skonio putėsius.
Nesiskundžiu, jis irgi buvo labai geras. Lengvas ir labai švelnus. Užskaitom.

Tartaletę siūlau tiems, kas nori kažko gaivesnio: rabarbarų – uogų sluoksnis saldžiarūgštis, varškė švelni, trapi tešla tokia, kokia jai ir pridera būti. Viskas ten laiku ir vietoje, gauni tai, ką ir turėtum.

Trumpai drūtai, mano akivaizdoje kepykla jie save gali drąsiai vadinti. Daug kas man ten tiko ir patiko, lankomės griežtai tik VCUP’e, nes Pilies gatvėje ji apleista atrodo.
Vieta, kur mėgstam užsukti.

Žymos: Karališka kepykla