Kaip orchidėja – pražįsta kartą į metus. Arba bent jau taip atrodė pirmuosius du kartus, kai bandėme ten patekti.
Trečias kartas nemelavo, mums pavyko. Pirmoji patirtis žengiant į restoranėlį apie kurio lazaniją, tiesą pasakius, buvau girdėjus ne iš vieno.
Nueinam į tolimesnį kampą, atsisėdam, kaip visada, kažkur prie sienos ir apžvelgiam ne itin didelį meniu: porą užkandžių, salotų, viena sriuba, žymioji lazanija, penne ir Tiramisu bei Zabaglione kremas.
Taigi, Gazpacho, Prosciutto su rucola, lazanija, zabaglione ir espresso.
Piccolo Canopi Gazpacho
Tinkama pasakyti, kad maistas ten kaip namie: Gazpacho buvo grubesnis, nei Kitchen, lazanija – šilumos ir jaukumo atspindys (kiek tai galima pasakyti apie maistą), o Zabaglione alternatyvą, pagal idėją, turėjo vaikystėje mama daryti. Nedarė. Užtat Piccolo Canopi padarė ).
Prosciutto su rucola
Apie savo “pomidorinių sriubų“ prietaringumą jau buvo minėjus, bet Gazpacho suvalgiau su dideliu malonumu. Tiesiai šviesiai – man patiko. Prosciutto su rucola – nieko ypatingo, tuo tarpu lazanija – kai kas labai įdomesnio. Tiesa pasakius, iš pat pradžių net kiek suabejojau jos genialumu, bet užteko kelių kąsnių ir viskas vėl grįžo į savas vėžes. Švelni, minkšta, skoniai jokie nesikerta ir, apskritai, tiktų apie ją sakyti ‘cozy’. M. prasitarė, kad nuo šiol žino kur eis lazaniją valgyt.
Piccolo Canopi Zabaglione kremas
Kiaušinių tryniai su cukrum, pradžioje, neskambėjo kaip metų desertas, bet vos tik paragavus pradėjom linkčioti galvomis pritardami, kad “oi, gerai“.
Piccolo Canopi žada dirbti pagal grafiką, be to, pas juos jau rytais galima ir pusryčius valgyti: skrebučiai su kumpiais, sūriais, kelių uogienių pasirinkimas ir Americano (savo pasakojimu mane taip ir įkvepė tuoj pat bėgti ir pačiai uogienę virti).
Atmosfera paprasta, bet miela, dirbančių savininkų šypsena ir šiltas bendravimas – tiesiog pavergiantis. Jeigu šalia viso šito dar ir geras maistas – aš rankom ir kojom už.
Didysis planas – užtikti Tiramisu, mat kai mes buvom, jo neturėjo.
Hungry parazyths 