Beveik reikėtų atsikratyti stereotipo, kad McDonald’e nelabai daug gero rasi. Jie turi puikius ledus, kai kuriuos pyragus ir visai neprastą kavą.
Bulvytes ir burgerius aš su mielu noru palieku nuošaly ir veikiau pereinu prie McCafe kavos bei pyragų.
Jaučiu, kad svarbu paminėti, jog įrašas buvo “kaupiamas“, t.y. vienu kartu mes neišragavom visų čia aprašytų pyragų. Tebūnie tai bus svarbus faktas, formuojant nuomonę apie mūsų valgymo įpročius )).
I vizitas: obuolių pyragu gal ir nebuvom perdėm sužavėti (manau obuoliams reikėtų daugiau kepimo ir šiaip, veikiau ką sugalvotų, jog jaustumeisi kaip pyrago, o ne obuolių skiltelių krūvą suvalgęs), bet sūrio pyragas (ir kava), nusipelno ‘rankos paspaudimo“.
M. cituojant: vienas geriausių sūrio pyragų, kuriuos kol kas teko valgyt, o aš nesiskundžiu kiekvieną kartą geriant paprastą Americano ir papildomai sriubtelint svetimą Latte ar Cappuccino.
II vizitas: Taip pat yra ten toks, tiesiog “sinfully“ lėkštėje atrodantis šokoladinis pyragas: šokoladinio pyrago biskvitas su šokoladinio kremo glajumi, plius, patiekiant dar prideda plaktos grietinėlės ir apšlaksto šokolado padažu. To good to be true? Maždaug. Nusprendėm, kad šokoladinio pyrago funkciją, kaip ir, atlieka, nors be savo šokoladinių papuošimų – nieko itin gero nebūtų.
Pastraipos moralas: jei visiškai paprastą šokoladinį biskvitą sugeba papildyti (o gal net ir kompensuoti) priedais, aš nieko prieš. Be to, Gedimino McDonaldas turi, rodos, daugiau ‘gudvilo“, malonios atmosferos ir didesnių keksiukų, nei stoties. Nuo nuo šiol mes, be išimties, į Gediminą.
III vizitas: Tiramisu kremas perdėm saldus, o biskvitas perdėm šlapias. Apskritai, pyragaitis dirbtinis ir nemanau, kad su Tiramisu turi daug bendro.
Užtat brownie pyragėlis – pats tas. Kiek standokas, maloniai drėgnas ir labai šokoladinis. Iš esmės, toks brownie kokio dažniausiai ir norisi. Jis, mūsų manymu, užiima antrą vietą (iš kart po sūrpyragio).
Hungry parazyths 