Po maždaug penkių vizitų kurių metu buvo išragauta gana dosni porcija kepinių, manau, kad jau galiu pasisakyti.
Po penkių vizitų jau nėra ko ir sakytis, nes akivaizdžiai vieta limpa, bet šiuo atveju – žiūrint iš kokio kampo vertinsi.
Pirmą kartą ten užsukom praėjus vos keliom dienom-savaitei po jų atsidarymo. Nusipirkom ciabattos, grįžom namo ir nusivylėm. Ji buvo prėska, sunki ir, palyginus, nepigi. Dėl ciabattos tekstūros ir skylėtumo būtų galima ginčytis, todėl taupant visų laiką tiesiog prispažįstu, kad esu tamsios ciabattos gerbėja, kurią galima nusipirkti tiek Rimi, tiek Maximoje arba pradėti valgį Kitchene. Šviesi ciabatta gana sėkmingai yra kepama Mindaugo kepykloje, Žvėryne. Lengva, skylėta, traškios plūtelės ir trumpo gyvavimo laiko.
Sekantį kartą, kai man padavė netikėtai sunkų kruasaną maišelyje supratau, jog kepiniai ten visi linksta į tą pačią pusę. Rageliai pas juos atrodo tikrai neblogai, bet neverta apsigauti, kad tai bus bent jau kažkas panašaus į Briuselyje porą kart valgytą kruasaną, kai supratimas kodėl pasaulyje jie apskritai yra valgomi trenkia lyg žaibas iš giedro dangaus. Arba, Vilniaus atveju, bus panašu į Thierry, kai jam nuskyla gera diena ir kruasanas primena kruasaną, o ne bandelę.
Sluoksniuota tešla sunki ir net kirba mintis, kad minutė kita karštoje orkaitėje dar būtų reikalą išsprendus. Beabejo ne, bet mintis kirba. Sraigės formos bandelė su razinų intarpais yra veikiau apsunkęs traškutis, negu lengvas ir purus sluoksniuotos tešlos kepinys. Šiuo atveju gera žinia ta, jog žinant ko tikėtis su kai kuriais jų kepiniais visai ir galima apsiprasti, nors paskutinį kartą valgyta spurga labiau priminė vakarykštę mielinę bandelę apvoliotą cukruje, nei minkštutėlę spurgą.
Gal ten buvo cukrinis bagelis, niekada nežinai, nes pavadinimų jie nelinkę atskleisti. Mat kai atskleidi, tai ir atsakomybę už rezultatus prisiimti reikia.
Su pyragų lentyna tai kaip pasiseks, žinot. Valgiau šokoladinį pyragą ir jis buvo labai geras, valgiau “sūrio“ pyragą ir buvau pasiryžus daugiau niekada ten negrįžti.
Picos. Sulaukėm to nuostabaus šeštadienio kai yra kepamos picos. Daug nedvejojom, išsirinkom su grybais ir šonine. Nusprendėm apsistoti ties viena, nes pakartoti visada yra maloniau, negu pusę palikti.
Krašteliai pasirodė gana dailiai apskrudę ir rukolos šviežios ant viršaus uždėjo. Padas plonas, linkstantis ir įdaras kiek čiuožiantis. Ties viduriu pica jau buvo gerokai sudrėkus, o grybuose norėjosi mažiau vandens ir daugiau skonio. Nebuvo blogiausias valgytas variantas bet taip pat vargiai ir tas, kurį norėtųsi kartoti.
Tai kaip gi nutiko tie penki kartai? Man tiesiog patiko vieta. Tiek su kažkuom nueiti ir prie lango prisėsti, tiek vienai staliuką šalia sienos užimti. Kavą turi gana adekvačią ir patiekia iš dailių porcelianinių puodelių. Be to, kai su asortimentu esi mažiau daugiau susipažinęs ir žinai ko tikėtis, tai ir pro šoną ne taip dažnai prašaunama.
Ar rekomenduočiau kolegoms ir draugams, kurių gerove aš nuoširdžiai esu suinteresuota? Puodeliui kavos ramiame senamiesčio kampelyje kodėl gi ne, tik lūkesčius aukštus kam nors kitam palikite.
Hungry parazyths 