Stiklių aludė.

Tai visų pirma keli žodžiai apie tai, kas tūpėjo klaustuko formos šėšėlyje.

Maždaug prieš mėnesį buvom Sofa de Pancho. Ar reikia tikrai smulkintis sakant, jog viskas ten yra labai gerai? Turbūt daugelis žino iš patirties arba iš nuogirdų. Pastariesiems primigtynai siūlau nueiti, kad abejonės krislelis niekur nekirbėtų.

Buvo ten viskas taip gerai, kad nuotraukų telefonu visai nesinorėjo daryti. Nei blog’ui, nei instagramui :). Skanu, skambu, atsipalaidavus ir šurmulinga aplinka. Visumoj – labai gerai. Piniginę kiek plačiau atvert reikia, bet keliom ypatingom progom nėra baisu. O retesnis nuėjimas didesnį “vau“ faktorių sukelia.

Toliau repertuare – stiklių aludė.
Tikrai sąžiningai planavom nueiti žiemą, bet ji kaip tai netikėtai pasibaigė. Ir tada dar buvo vėsus pavasaris (ir iki šiol yra), todėl progos dar nebuvo visos prašvilptos. Nuėjom. Ko? Cepelinų, žinoma. Kodėl? Nes nevalgiau anų jau porą metų, nes girdėjau (skaičiau), kad anie ten geri, nes 4 cepelinų namie žmonės neverda. Stiklių vardas kiek baugino, bet kažkas šnibždėjo, jog aludė yr kuklesnis variantas už restoraną. Ir taip mes visai nejaukiai nutūpėm prie stiklių aludės staliuko dviem.

Švelnus nesusivokimas ir neapibrėžtumas kur tu iš tikro randies. Save apibūdina kaip nacionalinių patiekalų restoraną, bet kadangi nepabrėžia, jog lietuvių, tai turi ir Italiją atstovaujančią pastą ir belgiškų muslių (midijas ir turiu omeny). Mums ilgai vartyti meniu nereikia, sakom, jog norim cepelinų (kaip ir didžioji dalis ten buvusių lankytojų). Pasiruoškite laukti, reikės minimaliai 30 min. Ir daugiau.

Jaučiu, jog nesibaigianti dainų dainelė, folkloro motyvai ir paslaugus aptarnavimas man kažkaip kertasi tarpusavyje. Prieš nosį “Švyturio“ servetėlių dėklas, mėtų arbata iš pakelių, bet štai tau laikas nuo laiko neprašant stiklinę paslaugiai vandeniu papildo. Vienur sėdi švelnia prabanga dvelkiantis ir knygą skaitantis užsienietis, kitur – nuo lietaus pasislėpę turistai, kurie teiraujasi, ar cepelinų porcija yra įveikiama vienam žmogui.

Idealiame pasaulyje jau būtume pakilę ir išėję kur nors kitur, bet abu liekam tvarkingai sėdėti ant kėdžių ir nepaisant jau kelerių metų buvimo kartu bandom megzti negrabius pokalbius lyg per pirmą pasimatymą.

Užkandžiui gaunam skrudintos tamsios duonos lazdeles su česnakiniu sūrio užtepu. Taip lietuviškai ir tinkamai aludei. Netrukus atneša cepelinus.

Nedideli, dailūs ir vienodi. Mesteliu, jog mamos būna labiau į pilkąją pusę, čia – į geltoną. Truputis prieskoninių žolelių (labiau dėl spalvos, nei dėl skonio) ir šalia smulkūs spirgučiai bei grietinė.

Paserviruojam kaip pridera ir ragaujam.
Nepervirę, malonios tekstūros ir aiškiai išlaikantys formą. Mėsa tinkamo sūrumo ir tekstūros. Spirgučiai – delikatūs.

Cepelinai yra ginčytinas dalykas ir kiekvienas per amžius juos lygins su savo mamos, bet abu vieningai nusprendėm, jog šie buvo geriausi, ką kolkas teko valgyti už namų ribų. Kiek prisimerkėm mąstydami apie bulvių sluoksnį, mat galvojau, jog jaučiau švelnią žalios bulvės užuominą. Viso labo smulkmena.

Grubiai apibendrinant, valgiu likome patenkinti. Galbūt pati vieta nėra visiškai mūsų sukirpimo (arba mes jos) ir aš vis galvoju, kodėl kiekviena įstaiga, tiekianti cepelinus turi taip stipriai alsuoti lietuvišku folkloru? Kodėl nėra Kitchen’o, kuris juos pagamintų? Turbūt todėl, jog negyvename tobulame pasaulyje. Take it, or leave it. Mes imam, su sąlygą, jog cepelinų noras užeina kelis kartus gyvenime ir dažnokai ten lankytis mums netektų.

Žymos: Stiklių aludė