Dėvėti.

Ne baruose ieškoti maisto reikia. Manau, laikas nustoti.

Sodų gatvėje esantis Dėvėti užkliuvo visai neseniai. Nežinau kiek laiko jie jau yra, bet užkliuvo neseniai. Pripažinsiu iš karto, barų mergaitė toli gražu nesu ir ten nueinu dėl maisto. Atitinkamai, einu tada, kada tikiuosi mažo žmonių srauto. Atitinkamai, tai būna, tarkim, trečiadienis 18 valanda vakaro.

Atitinkamai, nepaklūstu aš jų aukštesnei misijai man kokteiliuką suplakt ir labiau domiuosi kitais, kaip kad “tarp kitko“ dalykais – maistu.
Pripažinkime, tai nėra pagrindinis baro uždavinys. Restorano – taip. Baro – ne. Jam netgi atleistina, jei jis maistą ruošią prastai. Anas yra “tarp kitko“. Žinoma, labai pagirtina, jei jis jį ruošia gerai. Bet tai nėra būtina.

Turėjo jie fb gana maloniai akiai atrodantį kalmarą. Ir niokius, žinoma. Vien kalmaru sugundę nebūtų.

Užėjus šmestelėjo mintis, jog taip atrodo vieta, kai giriasi, jog užteko 500 lt ją atidaryti. Investuota, žinoma, daugiau, bet suprantat link ko aš linkstu. Truputį apšepęs, toks visas “hand made“. Tualeto sienos laikraščiais išklijuotos ir markeriu užpaišyta, kad popierių mesti į šiukšliadėžę. Po stalais prikabinti kibirai ir popieriniai rankšluosčiai kaip mat verčia susimąstyti, kaip dažnai jie būna panaudojami. Ir, apskritai, esant tokios būklės, kai tau prireikia kibiro, kaip dažnai idėja juo pasinaudoti (net jei jis ir kabo tiesiai po stalu) ateina į galvą? Netgi ne kaip dažnai, o kaip greitai?

Meniu – trumpai drūtai, 4-5 patiekalai. Keletas ukandžių, tarp kurių buljoną turi. Mantas paprašo kalmaro ir niokių, mat iš anksto, sako, jau žinojo ką buvo liepta užsisakyti ir valgyti.

Ar norėsim kokteilio? Aš norėsiu dar švelniai produktyvaus vakaro, todėl, manau ne. Tą akimirką pajaučiu, kaip pati save nustoju mėgti. Atėjau, mat, pavalgyti. Žmonės ne to į barus eina. Žmonės ne tam baruose pinigus leidžia. Išsišokėlių niekas nemėgsta.

Gal taip buvo sumanyta, o gal kad 15 min liūdnai neatrodytume, gauname po stiklinę vandens su citrusų skiltelėmis ir mažą indelį žalių alyvuogių. Atsisėdam prie lango, kad eilinei bobutei žygiuojant nuo stoties lyg halės maximos būtų ką apžiūrėti. Kremtu alyvuogies, gurkšnoji vandenį, menkas alkio jausmas jau traukiasi tolyn ir atsiranda erdvės blaiviam mąstymui ir objektyviam įvertinimui, ar norėsime ateity kada pakartot.

Mano nuostabai, atkeliavęs maistas atrodo beveik estetiškai. Tvarkingai, ant tamsios akmeninės lentelės tupi mano pagrilint’as kalmaras kartu su mažom saldžiom paprikom, čili padažo indeliu ir laimo pusele.

Manto niokiai ilgai troškintos mėsos padaže atkeliauja kiek įdubusioje juodoje lėkštėje. Pradžia gera.

Ir niokiai buvo geri. Bulvinukai minkšti ir švelnūs, padažas ryškus, aiškus, mėsa švelni. Žodžiu. patiekalas tikrai vertas užsisakymo ir eurų, kuriuos už jį paprašo.

O vat su kalmaru tai ir buvo didysis vakaro fail’as. Teoriškai kaip ir žinojau, kad ryškus jis nėra, bet visiškas skonio nebuvimas nuliūdino. Beliko tik tekstūra. Kuo apšlakstai, kokio padažo uždedi – toks ir kalmaro skonis. Buvo čilis, buvo saldūs pipirai ir buvo kalmaro bukas kramtymas. Čia gali būti bergždžias reikalas, kai jų šviežių neturime ir netgi geriau būtų jei jie pasiklystų maisto knygoj (meniu su 60 skirtingų patiekalų iš pačių šviežiausių produktų) ir niekas jo nepastebėtų. Bet kai jie tampa kertiniu akmeniu tavo meniu, kur jie akivaizdžiai šmėžuoja tarp kitų ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų patiekalų ir tu už jį chargini didžiausią kainą…? Man geriau niokių 1.5 porciją už tai.