Keulė Rūkė.

Vizitas ten įvyko visai spontaniškai. Ties Gedimino prospekto viduriu supratau, jog norėčiau burgerio. Ir labai tiksliai žinojau, jog norėčiau tokio gražaus, minkšto, tirpstančio pulled pork. Iš vienos pusės būtų galimybė eiti į jau pamėgtą Le Butcher, iš kitos – pabandyti naują vietą, kuri būtent tokį burgerį ir siūlo. Dalis manęs suabejojo, kad jiems atsidarius vidurdienį, 17 valandą jie dar jų turės, mat facebook’as pastarąsias dienas sufleravo, kad išsiparduoti problemos jiems nėra.

Bet kadangi vieta vistiek pakeliui namo, kodėl gi ne nepabandžius.

Vieta, žinoma, ne tokia, kur eitum gero maisto ieškoti ir Mantui, mums einant vis giliau, skepticizmas auga. Nusiteikti pesimistiškai kartais nėra jau taip blogai – bus arba “taip ir maniau“, arba liksi nustebintas. Žodžiu, permainos galimos tik į gerą pusę.

Praveriam duris, švelniai tvyksteli dūmelio ir alaus kvapas. Patalpa nedidelė, šviesi, mediniai stalai švelniai lipnūs. Pavyksta užsėsti laisvą staliuką, kurio po 15 min. garantuotai nebūtume radę. Užsisakom burgerį ir šonkauliukus. Beveik gundausi alum, bet burna taip ir neprasiveria. Mantas irgi žygdarbiui neįkvepia.

Lankytojų jiems netrūksta. Kaip ir minėjau, netrukus prasideda intensyvesnis lankytojų judėjimas, bandelės gana greitai nyksta, alaus stiklinės gana greitai pildomos. Raudonų plytų alų pardavinėti dabar taip pat madinga kaip ir taste map arba crooked nose kavą. Pripažinsiu ir pati, lietuvišką pavadinimą man irgi maloniau girdėti, nei kokią britiško alaus atmainą.  Skamba egzotiškiau.

Netrukus mūsų užsakymas pastatomas ant prekystalio, iš kur mes jį ir atsinešam sau. Burgeris perpjautas perpus, mat jau užsisakinėjant mums ant kaktos buvo parašyta, kad mes mėgstam dalintis. Šonkauliukų lyginis skaičius, tai problemos irgi nekils. Šalia bulvytės, truputis padažo ir kopūstų salotos su kmynais.

Pradedu nuo burgerio. Bandelė minkšta, beveik “dekoratyvinė“ (čia tos, kurių nekramtant pačios savaime burnoje tirpsta). Mėsa švelni, minkšta ir sultinga, salotos – traškios. Burgerį netgi kaip gana lengvą apibūdinti galima, deja. Deja, man druskos kiek trūksta.

Vien tik savo judgement pasitikėti negaliu, nes esu iš tų, kas sėkmingai viena po kitos valgo “per sūrias“ alyvuoges ir retkarčiais sukramto didesnį himalajų druskos kristalą. Klausiu Manto, kuris pastarąjį kartą atsisakė alyvuoges valgyti, ar jam druskos netrūksta. Pirma lyg ir dvejoja, paskui pasako, kad GAL TRUPUTĮ. O kai elementarios druskos trūksta, tai bet koks maistas blankokas tampa.

Panašiai ir su šonkauliukais. Atrodo, kad valgyti juos gana linksma, padažas tvarkoj, bet kur mano nesveikos druskos žiupsnelis? Mantas pritaria.

Bulvytės skanios. Paskrudusios ir neriebaluotos. Padažas mirkymui irgi gana malonus. Turint omeny, kad lietuviai mėgsta šonkauliukus ir alų, tai vieta bus sėkminga Vertinant dabartinius atsiliepimus taip pat akivaizdu, kad vieta turi pasisekimą. Keulės, stoties rajonas ir šonkauliukai turi kažkokios juos vienijančios tamsios ir kiek purvinos magijos. O kai visa tai dar atliekama ir gana neblogai, valio jiems.

Ar mes grįšim, tai nežinau, bet neabejoju, kad ir be mūsų klientų jiems pakaks. Iki šiol įsivaizdavom, kad šonkauliukus vakarais kremta autoservisų vyrukai, o čia ir kostiumuotus dėdes ir įvairaus plauko lialias pamatyti, pasirodo, galima.