2014.

Ne tai, kad turėčiau kažką naujo aprašyti, bet nusprendžiau nutraukti tą dviejų mėnesių tylą ir paskelbti – YEP, I’m still alive.

Pati pradžia buvo intensyvi -niekur nevaikščiota, viskas įdomu, viską norisi išbandyti. Daug dar liko, bet dėl didžiosios dalies netgi neplanuoju vargintis. O dabar. Dabar vis dar laikas nuo laiko kur nueinam (rečiau), bet pagrinde jau į mūsų mėgstamas ir žinomas vietas. Kelios įsitvirtino kaip visiški lyderiai, kitos iškrito lauk. Mantas pasidžiaugia, kad esame kiek išrankūs ir po kurio laiko priduria, kad neturint krūvos pinigų, išrankiam paranku būti. Todėl vaikštom ten, kur negaila nei vieno išleisto cento.

Ties 2 mėnesių tarpo viduriu apsilankėm “Sweet Root“. Kodėl nerašiau? Nes dažniausiai lankomės kiek paprastesnėse vietose ir valgom paprastesnį maistą. O šiuo atveju buvo nepatogu ir telefoną lauk traukti, ir pirštu badyti kas nepatiko kai net neturi gilaus supratimo, kaip tai buvo pagaminta.

Bet kokiu atveju, morkų, miežių salyklo ir chorizo sriuba buvo dieviška. Ramunėlių kremas, patiektas prie svarainių pyrago – palaima, o kadagio uogų ledai – atgaiva. Va ir išvardinau kas labiausiai užvis patiko. Buvo įdomu, buvo spalvinga. Ar rekomenduočiau kam nors kitam? Nežinau. Stogo, sakau, nenurovė, bet laikas praleistas buvo maloniai. Ir nepigiai, turint omeny, kad teks kiekvienam valgyti po 4-5 patiekalus. Tuo pačiu, nekantrauju pamatyti ką vasario mėnesį jie pasiūlys pusryčiams. Bent jau tokius žada.

O dabar grįžkime prie tų, kuriems negaila nei vieno sumokėto cento. Le Butcher yra visiškas metų nugalėtojas ir tai skelbiu iš visų plaučių visiems (ir ypatingai tiems, kas pasisako už Dramą). Dalykas, beabejo, subjektyvus, bet burgeriams meilę jie tikrai man pagimdė. Lino Samėno restorane paprastai, bet kokybiškai pagamintas maistas, skoningai ir patiektas. Visada išeinu patenkinta. Kadangi dirba ir rytais, tai pradėti dieną nuo puodelio kavos ir šiltų bandelių visada yra gera idėja. Šviežia kava ir No Sugar. Abu skirtingi, abu geri. Renkamės priklausomai nuo to, kokio patogumo kėdžių norim. Stebukluose esu susipažinus tik su pusryčiais ir drąsiai teigiu, jog jie mieste geriausi. Deja tolokai, todėl šaltuoju sezonu kiek sunku prisiversti nueiti. Sidro namų koncepcija man patinka. Maistas MIELAS (taip, aš ką tik maistą apibūdinau kaip MIELĄ), malonus, bet stogo nerauna. Pagrinde einu tik dėl sidro ir labai tikiuosi, jog ateityje jiems pavyks išlaikyti idėjos grynumą, t. y. nepapildys sidro gretų visokiais vynais ir krūva kitų alkoholinių gėrimų.
Abu seniai lankyti, bet taip pat verti (galbūt pakartotinai kada ateityje dar tuo įsitikinsim) Sofa de Pancho ir Bistro 18. Abi vietos yra highly recommended.

Iš favorit’ų sąrašo neseniai iškrito Portobello, nes galų gale supratom, jog nieko ypatingo ten nėra. Briusly turi visai neblogą maistą, bet pati vieta – skylė. Nuolatinė betvarkė, man prie stalo lakstantys ir myžčiojantys gyvūnai. Kitchen interjeras visada patiko ir turbūt patiks, bet nuolat išeidavau jausdama, kad pinigai buvo veltui išleisti. Pinavijos pyragai, objektyviai vertinant, nėra geriausi mieste (netgi senamiestyje). Drama, indeed, jau seniai nurungta Le Butcher. Jurgis ir drakonas prarado žavesį ir tapo gana eiline picerija. Picoms dažnai poreikio nejaučiam ir dabar pati pasimetus, kur anam atsiradus reikėtų kreiptis.

Pabaigai belieka pridurti, kad blog’as mirti nesiruošia, bet gal bus pildomas kiek rečiau. Viena pasižadu, kad atradus kažką tikrai verta dėmesio, būtinai apie tai paskelbsiu ir kitiems. 🙂