Apie jį nebuvau nieko girdėjus (iki Open Kitchen) ir kažkada klidinėjant Užupyje pamačiau. Visai šalia Sweet Root. Nei vienas iš mūsų Maroke nebuvęs, maisto jo neįsimylėjęs ir padiskutuoti Marokos virtuvės pagrindo tema negalėtų. Ar galiu tokiu atveju kažką kitiems papasakoti? Galiu. Ta pačia maniera, kuria pasakojam kokie burgeriai mums patiko ir kokie ne, nepabuvoję Amerikoj. Kur skanesnė kava, jų galybės neišragavę Italijoj.
Maistas, rodos, dažnai bus aptariamas subjektyvios nuomonės pagrindu. Vieni valgo kepsnį su krauju, kiti vidutiniškai keptą. Abu valgo teisingai ir nei vienas nevalgo teisingiau. Subjektyvi nuomonė, skonio reikalas. Take it or leave it.
Maghrib.
Keletas dalykų, kurie užkliūna netgi rimtai dar meniu neapžvelgus. Sumalti pipirai. Ar reikia didelių kapitalo investicijų, kad malūnėlį pastatyti? Pigi, įprasta druska. Man kristalai patinka labiau. Virėjai lietuviai. Čia tricky. Visi labai už gryną pinigą ima kai koks italas ar prancūzas restoraną atidaro, mat neva žino koks geras maistas turi būti. Ne kiekvienas lietuvis žino kaip geras cepelinas atrodo, nes tokiu atveju Karmėlavos šiame pasaulyje jau nebūtų. Žodžiu, lietuviai netrukdo marokietiško maisto restorane, jei maistą gaminti moka. O tą mes ir norim patikrinti.
Baklažanų užtepas. Vištienos salotos su apelsinais. Jautienos kefta tadžinas su keptu kiaušiniu. Kol maistą gamina vis pakeliu akis į laikraščiais išklijuotas lubas ir bandau nuspręsti verta fotografuoti ar ne. Tuo tarpu šalimais sėdintis vyras bando vietoj kuskuso išsiderėti ryžius ir teiraujasi apie ruginę duoną. Ir ne, cepelinų jie negamina (čia jau mano tęsinys).
Užtepas atkeliauja su marokietiška duona. Galbūt ir išsireikšiu netinkamai, bet duona padarė mažiausią įspūdį. Minkštos, bet gana prėskos duonelės. Tinka mirkyti ir teplioti, bet ir pačios galėtų būti skanesnės. Baklažanai švelniai aštroki, jaučiamos kumino ir kiek imbiero užuominos, bet įspūdžio nepadarė. Užtepas ir tiek.
Nemėgstu didelių salotų lapų. Juos reikia arba pjaustyti, arba ne itin išvaizdžiai valgyti (kaip karvutės žolytę rupšnoja). Rukola ir sultenės, truputukas špinatų. Būtų geriau. Vištiena ryški, neišsausėjus, bet pora kreivokų apelsinų riekelių apšlakstytų balzamiku neatrodo išvaizdžiai. Žinau, haute couture sukurti nelengva, bet patiekimas galėtų būti patrauklesnis. Mūsų atveju susidarė įspūdis, jog viską sumetė ant lėkštės ir atnešė. Ir iš nepaskrudintų migdolų plokštelių, mano nuomone, jokios naudos nėra.
Jautienos kefta atneša dar verdančią. Palaukiu, kol burbuliavimas truputuką aprims. Prieskoningi jautienos kukuliukai, troškinti pomidorų ir sūdytų citrinų padaže – taip sakė meniu. Aš ieškojau sūdytų citrinų ir ieškojau prieskoningos jautienos. Manasis patiekalas buvo labiau panašus į kuminu pagardintus jautienos kukuliukus pomidorų padaže. Whatever, labai blogai nebuvo. Mes tai vadiname komfortabiliu maistu. Bet tikėjausi kažko įspūdingesnio.
(Čia kaip su vynais. Perskaitai etiketę, ragauji vyną ir inirtingai ten ieškai šokolado, džiovintų slyvų ar benzino užuominų).
Paprašom sąskaitos, susimokam ir išeinam.
Gana blanku ir neįsimintina. Meniu turi keletą labai patraukliai skambančių patiekalų, bet dažnai skambesiu viskas prasideda ir pasibaigia. Galvų nepametėm.
Hungry parazyths 
o, persikraustė. Nespėjau ir pastebėt, turbūt dėl to, kad po to vieno apsilankymo žiemą irgi likau labai not impressed.
Buvome prieš gerus dvejus, kai buvo naujai atsidarę. Maistas valgomas, bet irgi nieko įsimintino. Nebegrįžom. Atrodo, didesnė dalis tokių negrįžėjų nulėmė persikraustymą į tolimesnę vietą. Nors vieta geram restoranui nėra svarbi, vis dėlto Maghrib’ui gali skaudžiai kainuoti. Per Open Kitchen bandėm valgyti jų pomidorinę sriubą, tai buvo nykiau už nykumą – pašildyta skardinė pomidorų, atskiesta vandeniu ir kiek paturbinta prieskoniais. Sakyčiau, sukluskite, Maghrib, winter is comming.
Va va. Iš tų, kas Maroke buvo ir to “tikrojo“ maisto valgę, tai girdėjau, jog Maghrib nei kiek neprimena.
Bet jei jau porą metų gyvuoja, tai ką aš žinau. Orientuoti į pinigų turinčius, bet apie maistą nieko neišmanačius klientus. 😀
čia jie ansčiau Totorių gatvėje buvo? Teko vakarieniauti, kas labai patiko – mėtų arbata ir laimų pyragas (super super!), tačiau pagrindiniai patiekalai labai jau sueuropietininti (o gal greičiau – sulietuvinti).