Jeigu dienos pietų komplektas (sriuba ir antras) viršija 20 lt – siunčiama žinutė, jog restoranas yra aukštesnio lygio ir su kitomis, dienos pietus siūlančiomis valgyklomis savęs nerikiuoja. Skamba kiek arogantiškai, bet niekas nėra verčiamas ten eiti. Eini sąžiningai, savo noru, kad pamatyti ir savom akim įsitikinti ką tokio jie gali pasiūlyti, už ką premium verta būtų mokėti.
Žingsniuojant Vilniaus gatve jau nerimavau, kaip teks vidury valgio išsitraukti savo per amžius stringantį Samsungą ir kaip kokiam freak’ui pradėti fotografuoti maistą. Nerimas netrukus išsisklaido, nes įžengę į fancy salę pamatome, jog ji visiškai tuščia. Jokių cigarus rūkančių dėdžių ir gerokai pasiturinčio visuomenės sluoksnio. Vienas, prie baro dalykiškai įsitaisęs padavėjas/barmenas/visą informaciją teikiantis asmuo, kuris mus vizito metu ir aptarnauja.
Pasiūlymą atsisėsti balkonėlyje priimame labai šauniai. Deja, tai ne Kitchen balkonas ir ne Dinner in the Sky. Įspūdingo Rotušės vaizdo nerasta, o ir saulė kepinti pradėjo. Dar nespėjus įsitaisyti viduje prieš mane padedamas dar vienas, šį kart svetimas Samsung’as, kur galiu peržiūrėti dienos pietų pasiūlymą. Žodžiu, facebook’as atverstas telefone. Priimame tai kaip pokštą, užsisakome du komplektus ir grįžtame į vidų.
Pradžiai gauname vėsios Gazpacho sriubos ir skrebučius su Pesto padažu. Sriuba gaivi ir ryški, šviežias bazilikas tiesiog kvepia vasara, keli smulkūs agurkų gabaliukai ir čili pipiriukai irgi tinka. Viskas gražu, harmoninga, niekas nekliūna, o pabaigus sriubą dar jaučiamas švelnus liežuvio kandžiojimas. Abu liekam labai patenkinti ir pripažįstam, jog tai buvo vienas geresnių Gazpacho, kokius teko valgyti. Maždaug šioje vietoje prisiartinęs padavėjas paklausia, ar galėtų mums užduoti asmenišką klausimą? Kaip mes sužinojome apie Vanille Lounge (maždaug, renka duomenis)? Iš facebook’o (o dar dažno vaikščiojimo Vilniaus gatve ir Laukinių žąsų prenumeratos). Vėliau patikrinu – 5,000 sekėjų facebook’e. Matomai visi seka, bet niekas neeina. Mano išvada seka gale.
Atkeliauja makaronų salotos ir antrasis patiekalas – kiaulienos kepsnys su raudono vyno padažu, bulvių muslinu ir balzamike troškintais svogūnėliais.
Salotos pasirodo visiškai be gyvybės ir kiekvienas ingredientas gyvena pats sau. Galbūt kalti dideli makaronai, kuriems sunkiau susidraugauti su smulkiai pjaustytų pomidorų, kaparėlių ir ančiuvų trio, galbūt visa esmė – netikęs derinys. Užtat antrasis patiekalas, nors padažo spalva primena švediškų kukuliukų (kažkas neaiškaus ir nevisai patrauklaus) – nenuvilia. Mėsa minkšta, padažas gerai derantis, svogūnėliai itin malonūs ir bulvės kaip lengvai prisitaikantis garnyras tinka. Košė gal ir nėra stebuklas, gal mes mieliau, apskritai, prie mėsos daugiau salotų ir daržovių pasirinktume, bet derinys susižaidžia gerai ir gauna dar vieną pliusą iš mūsų.
Lieka vienintelis sūrio pyragas su mėtų padažu, kuris dar nepaliestas. Užsisakom. Šalia – kavos ir cappuccino puodelius.
Kakavinis biskvitas, sūrio sluoksnis ir miško uogų želė. Želatininių dalykų nemėgstu, bet šį kart užskaitau. Saldžiarūgštis viršus puikiai tiko, kakavinis biskvitas susidraugavo su mėtų padažu, atitinkamai, prilipo ir prie viso sūrpyragio. Visi sluoksniai ir detalės sužaidė darniai ir mes labai draugiškai bei skaniai pasidalinom desertą.
Teiravosi ar nebuvo sausas? Gal grietinėlės kokios reikėjo?
Mes manom, jog grietinėlė prie sūrpyragių jau yra lazdos perlenkimas. Pačio sūrpyragio daugiau, nei pakanka.
Vieta patiko, sau pasižadėjom kada sekmadienio vėlyvų pusryčių ateiti (benedikto niekad praleisti pro akis negali), o gal kada ir pietus pakartoti. Pastovus meniu nemažas ir kainos aukščiau vidutinių. Abu sutikom, jog buvo malonu sumokėti kiek didesnes sumas ir gauti gerai paruoštus ir gražiai patiektus pietus.
Siūlom ir kitiem ne tik sekti facebook’e, bet ir patiems nosį kyštelt ir įsitikint, jog vieta visai verta dėmesio.
Hungry parazyths 