Ali šokoladinė.

Drunk on sugar. High on sugar.

Prieš kelias dienas jiems atsidarius bene nusistebėjau dėl vietos. Prieš nosį Halė, šalia (abejotinai atrodanti) užkandinė ir abejonių nekeliantis Ali. Galbūt truputuką goodwill’o gatvei duos, bet daugelis turbūt tikėjausi jo ieškoti maždaug už 150 m, kur ir prasideda tikrasis senamiestis.

Vietai neleidom net įsibėgėti į darbą kai abu suinscenizavę cukraus poreikį ant slenksčio atsiradom. Domino viskas: interjeras, nuotaika, skanumynai ir kainos.

Erdvė nedidelė, stilinga ir savotiška atgaiva po visų turgaus ir stoties vaizdų. Artinamės prie vitrinos kur išdėlioti macarons ir neseniai tik pasaulį išvydę (5, rodos) pyragaičiai. Sūrpyragis, juodųjų serbentų su biskvitu, plikytas su maskarpone ir avietėmis, pasiflorinis ir šokolado-lazdyno riešutų. Visi atrodo estetiškai, paragauti norisi visko, bet sako, kuklumas -dorybė, todėl pasirenkam TIK PO VIENĄ pyragaitį. Kaip vėliau paaiškės – kuklumo ribas gerokai peržengėm.

Žvilgsniais šaudom į pačius nuodėmingiausius. Mantas į sūrpyragį, aš į šokolado-lazdyno riešutų. Tai va, norėsime šių dviejų. O ta proga, jog matau kavos aparatą – cappuccino irgi neatsisakysim.

Pyragačiai sudėdami į lėkštes, šalia ilgi šaukštukai. Atneša, pastato, kavą netrukus pažada.
Kas mes, kad sėdėtume su prieš nosį pastatytais konditeriniais kūriniais ir jų nevalgytume? Let the sugar feast start.

Trapus morenginis pagrindas, tąsus šokolado sluoksnis, riešutinis kremas ir plona tamsaus šokolado plokštelė. Skoniai labai harmoningi, labai aiškūs ir labai saldūs. Pirmieji kąsniai priverčia trumpam panirti į save ir paskleisti tą gėrį visur. Vėliau savo ribinį naudingumą pasiekiu dar iki vidurio nenuėjus.

Sūrpyragio pagrindas – sviestinis,kietesnis ir švelniai sūresnis palyginus su sūrpyragio sluoksniu, kuris yra nepaprastai kreminis, švelnus ir saldus. Vėlgi, skonio atžvilgiu prisikabinti negali tol, kol valgai pirmuosius kąsnius. Ties antra puse jau turi pasirinkimą – dar tupėti kokią valandėlę ir vėžlio ritmu toliau skanauti pyragėlį arba save ties čia stabdyti.

Žodžiu, pirma problema su kuria susidūrėm  – porcijos. Patys pasičiupom didžiausius pyragėlius, bet ir jie turėtų būti subalansuoti vienam žmogui. Įpročiai pas visus yra skirtingi, bet aš būčiau svajojus apie šių pyragaičių dvigubai mažesnes alternatyvas. Net jeigu kaina ir nebūtų perpus mažesnė.

Antra, šaukšteliai. Skonio reikalas, bet šakutė būtų patogiau. Ypatingai dorojantis su sūrpyragio sviestiniu pagrindu.

Trečia, šaltas ir skystas cappuccino. Buvo staigmena kai vos pastačius kavą ir jos paragavus ji pasirodė visiškai atvėsus. Putos nerasta, cappuccinas skystas, nors skonis visai malonus (anoks nemalonus kartumas ar rūgštumas lauk nelenda). Galėtų pasikoreguoti pieno plakimą, temperatūra ir, mano manymu, bus visai neblogai.

Susimokam, beveik nuliūstu, kad niekas feedback’o nepasiteiravo ( nors nei solidžiai atrodom, nei macarons iš Laduree ragavę esam) ir išeinam.

Sakau, reikėjo turbūt jiems duoti daugiau laiko ir po kokio mėnesio užsukti. Gal ir šakutes, ir šiltą cappuccino gavę būtume. Iš kitos pusės kas ten žino, gal mes čia kaimas ir nesuprantam šaukštų paskirties ir kad teoriškai vasarai atėjus cappuccinai pritaikomi karštam orui.

Pyragaičius suvalgėm iki galo, cause we’re stronger than this, bet daugiau tokiam iššūkiui nepasirašom.
Despite that – stipru.

Žymos: Ali šokoladainė