-We’ve sinned, my dear.
Tai skamba bene juokingai, bet sąžiningai ir iš širdies gelmių atkeliaujantys žodžiais po to, kai dviese suvalgėm gan nedidelę picą, mažą lėkštę užkandžių ir vieną porciją Tiramisu.
Buon Giorno aplankyti norėjau jau tuoj pat jiems atsidarius, nes parduodant gerą maistą (kurio aš niekad nesu pati pirkus) turėtų ir patiekti neblogą. Panašus siužetas, prisimenu, ir su Soul and Pepper buvo, tik anie kiek nuvylė.
Pagrinde planavom Buon Giorno pasilikti semestro pabaigai, bet keliaujant link (tą akimirką) planuoto Coco jų picų prisiminimams atgaivinti nusprendėm pažiūrėti ar Buon Giorno laisvų staliukų turi.
Ir štai mes. Kaip visada įlendam kažkur giliau ir tuoj pat gaunam meniu.
Alkoholio srity esu toks žaliukas kokių reikėtų paieškoti. Perdėm potraukio jam niekad nejaučiau, o ir mūsų gėrimas apsiriboja gan saikingu kiekiu arba saikingais laipsniais. Prosecco dabar jau skamba kiek nuvalkiotai, mat jo sekmadienio brunchams mėgsta siūlyti daugelis centro vietų( a la elegantiškas blaivymasis?). Nebuvau iki šiol jo ragavus ir Buon Giorno tai buvo vienas iš pirmųjų mano pageidavimų (sutiktas šypsena), bet net man tai yra tas pats kaip “žmonės užsisako vištieną tada, kai nežino ką užsisakyti“. Anyway, nesu ragavus ir noriu paragauti. Dabar arba niekada (būčiau vėliau).
Dar abu tikrai žinojome, jog norėsime picos. Jei jau jie tokie itališki, mes pasiruošę atverti savo skrandžius ir priimti visą gėrį, kurį jie pasiruošę pasiūlyti.
2 taurės Prosecco, pica su 4 sūriais ir voveraitėmis, užkandžių lėkštė “visko po truputį“ ir Tiramisu pabaigai.
Aplinka ten visiškai mūsų skonio: kuklūs staliukai, plytų sienos, vynų lentynos ir kokybiško maisto pojūtis. Personalas malonus ir greitai aptarnaujantis. Nuo 18 valandos vieta pradeda sparčiai gausėti.
Pirmiausia gaunam Prosecco taures ir užkandžių lėkštę kurioje yra keli sūriai, mėsos, alyvuogės, kapariai, džiovinti pomidorai. Žodžiu tai, kuo užkandžiauti būna labai malonu, o turint omeny nuolatinę Manto sūrių vakaro iniciaciją, tai jam turėjo visai įtikti.
Burbuliukų gėrimas gan maloniai susigurkšnojo – švelnus, nepretenzingas ir neieškantis patyrusio gomurio tam, kad įvertintas būtų. Prie sūrio lėkštės, spėju, kažkas būtų ir labiau tikę, bet ne mums atsivertus vynų meniu nuspręsti ko mes norime. Nuolatinis būrimas iš tirščių.
Netrukus gauname picą ir dvi lėkštes – “pagalvojau, kad picą turbūt norėsite dalintis“. Labai malonu, ačiū. Kad ir kokie akivaizdūs mūsų tokie ketinimai būna kitur , kartais jie lieka visiškai ignoruoti ir tenka eiti prašyti antros šakutės, kad kartu galėtume valgyti tą patį pyragą. Šios dvi lėkštės, turiu pripažinti, buvo nice touch.
Pica jau atrodo kiek neįprastai. Bene įtartinai geltonas padas, jokių apskrudusių oro burbulų ir jokių apskrudusių kraštų.
Padas gan storokas, kiek duoninis, minkštas, bet nepasakyčiau, kad būtų itin iškilęs. Gabaliukai, paimti į ranką, žemyn nelinksta. Aš nedrįstu ginčytis ar tai yra teisinga pica, mat Italijoje jų paruošimų būdų visa galybė, bet tai neįprasta pica ir mes tokios dar nesame valgę. Įdaras po kurio laiko jau pasidaro kiek blankokas ir abu vienbalsiai nusprendžiam, jog kartoti nelinkę.
Dorojant bene paskutinį gabaliuką Mantas pritaria, kad į galą ji pradeda visai patikti ir galbūt kada nors ryžtųsi išbandyti vėl. Tik su kitokiais priedais.
Ir štai mes, jau atsilošę kėdėse ir prisivalgę kaip seniai nebuvom. Pasiūlau Tiramisu ir pati pradedu beviltiškai juoktis, bet smalsumas kartais nugali prieš sveiką logiką.
Blogiau nebus – lets do it.
Prieš mus pastato tiramisu stiklinę ir visos mano baimės dar nors kiek apsunkinti skrandį išgaruoja. Lengvas, pūkinis, saikingai permirkęs kava ir trupučiu alkoholio. Pasirodė geras biskvito ir kremo santykis. Kiekvienas suvalgom po kelis šaukštelius ir jaučiam, jog vakarienę užbaigėm labai teisingai.
– Kiek balų?
– Apie 9. Pritari?
– Užkandžiams išmonės nereikėjo, pica buvo šiaip sau. Tiramisu geras. Reikėtų eiti dar kartą.
Dažniausiai tarp lankomų vietų turime gan ilgus laiko tarpus, mat centre vis dar yra galybė kur niekad nebuvę. Bet šį kart mums išėjus kaip mat pareiškiau, jog kelių savaičių bėgyje labai norėčiau grįžti.
***
Po dar dviejų apsilankymų kiek nurimstame dėl šios vietos. Pirmą kart užsukome desertų: obuolių bei maskarponės pyragų, antrą kart – dar kartelį rimčiau užkrimsti.
Obuolių pyragas, arba kitaip crumble – dosnus. Deja pasirodė kiek blankokas ir trupininis sluoksnis dar paskrusti galėjo. Maskarponės pyragas tvarkingai sustingdytas želatina, kam aš visada sakau ne, jei turiu pasirinkimą tarp standaus kreminio ir tiesiog standaus pyrago pagrindo. Abu desertai nesužavėjo ir nusprendėm, kad iš jų išspausti galima ir daugiau.
Dar kartelį užsukom makaronų lėkštės su kumpiu ir špinatais bei burgerio. Pastarasis nusipelnė kiek ilgesnio komentaro, nes įprasto burgerio negausit. Jautienos burgerio atveju gausit “patty“ pasodintą ant ananaso ir obuolio griežinėlio, užkeptą baltuoju pelėsiniu sūriu ir patiekta su keliais salotų lapeliais bei traškiu paplotėliu. Iš vienos pusės apsidžiaukim, nes patiekalas yra lengvesnis ir išmonė sveikintina, iš kitos pusės – jautiena visiškai iškepus, vaisių truputuką perteklius. Makaronai pasirodė visiškai be jokio charakterio.
Vieta maloni, bet stogą raunantiems naujų skonių atradimams reikėtų pasiieškoti ko nors kito.
Hungry parazyths 