Kavakuki.

Perdėm daug net pasakoti nereikia. Eilinį kartą triumfavo mano noras aplakstyti centre esančias vietas kur kavos padaro ir sausainio už pinigus duoda.

Pirmuosius kartus minant pro Kavakuki niekaip negalėjau suvokti jo pavadinimo. Jų riestainis man veikiau piratų vėliavą primena, o pavadinimas kažkaip japoniškai skamba. Ir kartą šmestelėjo. Stebiuosi, kad taip vėlai, mat esu iš tų žmonių, kurie vadina sausainius kukiais: nori kukio? gal kukio? skanus kukis. Kad ir kaip tai silly skamba.

Įėjom, o ten tuštoka. Gan padoraus dydžio kavAKUKIS, bet tuštoka. Man dar nespėjus pasiekti prekystalio jaučiu, jog vieta man primena darželį. Ir mažus vaikus. Tie spalvoti keksiukai, didoki sausainiai marginti dražė ir delno dydžio įvairių skonių picos (tokios, kurias pradinėje mokykloje valgydavome). Spėju tą akimirką abu pagalvojom tą patį: jei ne tuščia erdvė ir jau atkreiptas dėmesys – tyliai pasišalintume.

Kol aš fotografuoju jų spalvotas lentynas Mantas paprašo dviejų cappuccino, bei gabalėlio varškės ir riešutinio pyrago.
Kavą supila į keramikinius puodelius, užtat pyragus sudeda ant popierinių lėkščių.
Man irgi kyla klausimas, jog jei jie gali išsiplauti puodelius, kodėl negali lėkščių? Tikras coffin’ style, kur nesvarbu, valgai vietoj ar ne, būsi apdovanotas dosniu popieriaus ir plastmasės kiekiu. Not friendly. Not friendly at all.

Dar tik keliaujant prie stalelio abu jaučiam, jog vargiai čia kada grįšim, bet tebūnie pilnai nuspręsim paragavę kavos ir atsikandę bent kąsnelį abiejų pyragų. Kad ir kaip plytelėmis klotos grindys kartais nepatinka.

Apie pyragus nieko kritiško pasakyti negaliu. Paprasti kaip dvi kapeikos, tokius ir parduotuvėje nusipirkt gali. Nepatiko, jog buvo šilti, mat pyragai ten nesaugomi šaldytuvuose, o per dienas tūno kambario temperatūroje.

Kava irgi nesužavėjo. Kiek pasiklydusio skonio, lengvai lendančio kartumo. Kaip Starbucks – nori, o paragavus ir noras praeina ( ne ta prasme, jog dieviško skonio eliksyras ).

Verta paminėti, jog tualete čiulba paukščiai, o jei kartais ten užtruktumėte, net nesikeliant nuo puodo galima spalvotomis kreidelėmis ant sienos papaišyti.

Vertinimas yra subjektyvus ir gali būti gerokai įtakotas išankstinio nusistatymo vos ten įžengus, bet juk tai mes irgi įskaitom. Įžengti turi būti malonu. Šiuo atveju nieko, apart vaikų darželio grupės ten įsivaizduoti negaliu.

Žymos: kavakuki