Ne tik vakarais tiek valgyti negalima…tiek apskritai valgyti negalima.
Turbūt esate girdėję apie Osteria da Luca gyvenančią tradiciją kas antrą šeštadienį kepti picas. Keli postai facebooke skelbė, jog picos ten visai geros. O gerų picų nori visi. Norim ir mes, todėl iš anksto rezervavę staliuką 18 valandai laukėm savojo šeštadienio.
Planai pasisuko kiek kitokia linkme ir mums pasiskambinus, o jiems sudarius įspūdį kaip intensyviai ten darbas vyksta ir staliukų laisvų nėra, pavyko perkelti mūsų vizitą į 21 valandą. Gal ir vėloka picų valgymui, bet po įtemptos dienos ir to nepraktikuojant kiekvieną dieną nusprendėm, jog su užduotim susidorosim. O jau kad taip stipriai ten veržemės, tai kiekvienas ir po vieną picą suvalgyt sugebėsim.
Osteria da Luca kartą esam buvę. Maistas pasirodė adekvatus, nors netrukus veržiausi iš ten lauk, nes aplinka man niekaip nelipo. O labai tikėjomės gauti ITALIŠKO maisto.
21 valandą žmonių visai nedaug. Baras neūžia ir nežinau, ar čia taip įprastai būna, ar visgi picos nėra jau tokios populiarios. O gal, tiesiog, tokiu metu išmintingi žmonės picų jau nevalgo.
Bet mes čia. Ir mes norim veiksmo.
Pirmo instinkto pagauti jie mums pasiūlo leistis į apačią. Lėtais žingsniai nusileidžiam į visiškai tuščią, tualetu prakvipusią salę ir jei savo strategijos jie nekeis -žmonių, greičiausiai, nesulauks. Bet mums pasiseka, staliukas atsilaisvina ir mes vėl, kaip pilnaverčiai žmonių padermės atstovai galime gauti staliuką viršuje.
Tualetas toje pačioje erdvėje kaip ir valgymo salė nėra problema. Taip yra daug kur. Bet salė tuo kvepėt neturi.
Iš 20 picų, pasirodo, ne taip jau ir lengva išsirinkti. Ir visgi, vyniota pica skamba įdomiai. Paprastesnis variantas – su pomidorais, mozzarella ir ančiuvais. Dar norėtume stalo vandenis ir kai mūsų teiraujasi: taurės/0,5 l ar 1 l suprantam, jog čia už jį reikia mokėti. 8 lt. Su papjaustytom citrinom, ant kurių matau kelias juodas dėmeles.
Raudonai-baltos languotos staltiesės, itališkas radijas, vykstančios rungtynės. Mantas sako, jog beveik jaučiasi Italijoj, tik gal kokiam ne visai fainam užmiesty. Romos nieks ir nežadėjo, nors neabejoju, kad ir ten tokių rastum.
Picų ilgai laukti netenka. Manoji su ančiuvais ir Manto vyniotinė paslėpta po beveik visa pakuote vytinto kumpio atkeliauja.
Pirmasis įspūdis dar tik pjaunant, jog ji kiek per minkšta. Viduriukas kaip mat nulinksta, bet paragavus pasirodo, jog visai neblogai. Padas malonus. Įdaras gerokai per sūrus ir ančiuvai kaip niekad “kvepia“ žuvim. Gavom ką užsisakėm, kitą kart gal pasidairytume ko nors kitokio.
Manto vyniotinė pica, kaip ir minėjau, paslėpta po tokiu vytinto kumpio kiekiu, kiek asmeniškai viena valgyti nenorėčiau. Žadėtieji baravykai (nežinai, ar baravykai), bet yra visiškai blankaus, nedakepusio skonio, o po kumpiu mirkstanti picos tešla man patinka mažiau, nei šviežiai apskrudę krašteliai. Ir visgi, picos pagrindą turiu (truputuką) pagirti. Su Mantu turim du picos kraštutinumus: plonas ir traškus Coco ir (beveik) visiškai duoninis “Jurgis ir drakonas“ ragautas per Kaziuko mugę. Osteria da Luca šį kart atsidūrė per vidurį. Neblogai, bet triukšmo, manau, keliama per daug.
Mums bevalgant pasirodo staliuko iš anksto neužsisakiusi porelė, kurį pasiūlymą lipti apačion atremia, apsisuka ir išeina. Žino, matyt, kas ten dedasi.
Picos pusėtinos, galbūt net visai vertos išbandyti, aplinka nelabai. Galbūt užsuksime tarpusavy pasidalinti vieną, kiek paprastesnę nei šį kart, picą arba dienos pietų, kaip ir padarėme po kiek laiko. Meniu pas juos nesikeičia ir kiekvieną penktadienį pats laikas eiti paragauti jų lazanijos. Žinot, mes amžinai esam geros lazanijos, carbonaros, benedikto ir burgerio paieškose.
Penktadienio popietę užimtas tik vienas staliukas, todėl drąsiai pasirenkam kur norėsim sėdėti be papildomų nuorodų. Buvom nusprendę pasiimti barščių ir lazanijos komplektą bei paragauti Carbonaros iš pastovaus meniu. Deja, iš pastovaus meniu jie dabar negamina, taip kad, arba valgai vienintelį dienos pasiūlymą arba gali eiti maisto ieškotis kitur.
Norime vieno komplekto.
Sriuba pasirodė maloni. Švelni, daržovių gal ir mažoka, bet ir sriubos, o ne troškinio interpretacijos norėjosi. Viens, du ir jos beveik nėra. Pakeliu akis į Mantą ir žvilgsniu klausiu “kaip lazanija?’. Sako – maloni, bet mes abu vieningai nusprendžiam, kad ji kiek per “mushy“ ir praeitas variantas valgytas Piazzetta Italia mums patiko truputuką labiau. Iš koto verčiančią lazaniją padaryti nėra lengva, bet lygiai taip pat nėra lengva ją nepataisomai sugadinti, todėl daugelis vietų tupi ant to pačio, pusėtinos lazanijos, laiptelio. Pasta visiškai sugala į vientisą, gomūriui malonų patiekalą, bet ar man viena atrodo, jog lakštai dažnai būna pervirę?
Gal kada užsuksim carbonaros pamėginti, o gal ir picos sukrimsti, bet artimiausiu metu ten nesiveršim.
Hungry parazyths 