Kai kuriems dar gali būti girdėtas senuoju “Popierinio baro“ pavadinimu. Daiktų viešbutis Ševčenkos gatvėje, II aukštas.
Peržiūrėję jų siūlomą dienos pietų meniu pagalvojau, “you better be good“, nes keliauti iki jų teks. Toli gražu ne turistinė ir, netgi, jau ne centro vieta. Atsisveikinam su senamiesčio šurmuliu ir pasukam link naujamiesčio.
Kartą ten esam buvę, bene savo pažinties su Vilniaus valgymo vietomis pradžioje. Jauki, neįpareigojanti draugų atmosfera patiko, o ir maistas pasirodė adekvatus. Žadėjom gražią saulėtą dieną grįžti.
Keli sriubos pasirinkimai, keli pagrindinių patiekalų pasirinkimai, desertas, gėrimų meniu. Daugiau ir nereikia. Komplektinių pietų nesiūlo, kiekvienas vienetas turi savo konkrečią kainą. Ir nežinau, turėčiau analizuoti tai ar ne, bet brangiausios sriubos ir antrojo patiekalo kaina siekė 21 lt. Pripažinkim, peržengti 20 lt ribą sau leidžia centro vietos, siųsdamos gan akivaizdžią žinutę, jog tai jau neįprasta pietų vieta. Skirta auštesnei klasei. Visi kiti stengiasi sutilpti į 20 lt. Nežinau, ar tokia taktika tinkama naujamiesčiui, bet kadangi klientų antplūdžiu jie, rodos, nesigiria, tai kaštus kažkaip padengti reikia.
Antras dalykas, iš kurio aš dažnai lipdau juoką – desertai. Varškės-maskarponės pyragas su bazilikais ir čiobreliais ar pyragas su svarainiais skamba puikiai. Galimas daiktas, jog ir skanu, atsisakyti nedrįsčiau, BET. Kai penktadienio dienos meniu matai tą patį pyragą, kuris buvo antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį, tai vargiai norisi lepintis prieš 4 dienas keptu pyragu. Jei jau desertų jie nekeičia kol pilnai neišparduoda, tai jų vietoje bent jau garsiai šito neskelbčiau ir prašyčiau “deserto teirautis padavėjo“.
O dabar grįžtam prie mūsų vizito. Valgius jau išsirinkom namie, todėl atėję kaip mat sudiktavom: agurkinė, moliūgų sriuba. Įdaryta daržovėmis cukinija, kalakutienos kepsnys sidro tešloje ir savaitgaliniai triufeliai.
Eilinį kartą ignoravę, jos mes nesugebam įveikti tradicinio sriubos ir antrojo patiekalo dueto, patys save pasmerkėm. Belieka tikėtis, kad bent jau bus DĖL KO.
Užimti vos keli staliukai, todėl mūsų sriubos atkeliauja bene žaibo greičiu. Agurkinė – visai nieko ypatingo, veikiau skirta skrandžio užpildymui, nei palaimai patirti. Moliūgų – niekas neperspėjo, bet buvo gerokai aštroka. O taip pat tiršta, vientisa ir kreminė.
Gauti antrieji patiekalai yra itin karšti (čia taip negalima ar mes atpratom nuo tokių temperatūrų?). Iš paskutiniųjų bandau pajausti sidrą, deja. Man kalakutiena yra pamirkyta blynų tešloj ir apskrudinta. Džiugina bent jau tai, kad mėsa jautėsi ir kepsnys nebuvo tokio pavojingo dydžio kaip kad Graf Zeppelin kažkada gavę buvom. Visi žinom, jog padažą nevisada tiesiai ant mėsos šliūkštelt galima, bet šį kart atleistina. Ne tokia jau ir traški buvo, kad padažas ten būtų ką sugadinęs. Bulves, kaip man, galėtų būti apskrudintos, salotos – bent jau kažkiek charakterio turėti. Jausmas, tarsi viską nuplovė po tekančiu vandeniu, nuvarvino ir sudėjo į lėkštę. O daugiau? Be to, ir didelių salotų lapų nemėgstu. Delikačios sultenės/rukolos ir t.t. visada atrodo (ir valgosi) geriau.
Mantas turi tą patį variantą, tik vietoj kalakutienos – cukinija, įdaryta daržovėmis ir užkepta sūriu. Pusėtina, jau net truputuką į malonesnę pusę, bet abu jaučiam, jog maistas šį kart tarnauja skrandžio užpildymo, o ne pasimėgavimo funkcijai. O mes visada stengiamės nušauti du zuikius vienu sykiu.
Paskutinis pasispradymas – paragaukim triufelių. Ir tai buvo pati maloniausia valgio dalis. Švelnūs, saldūs, kreminiai. Truputis traškių migdolų plokštelių, riešutas viduje ir kokosas. Nors imk, atsuk laiką atgal ir papietauk tais triufeliais. Žodžiu, pabaiga buvo gera.
Grįžti neplanuojam, nes maistas ant popieriaus skamba geriau, nei yra tikrovėje. Sveikintina iniciatyva, ir jautiesi ten atėjęs labiau kaip pas draugus, nei į viešą vietą, bet.
Eiti per toli, pagunda per maža.
Hungry parazyths 