Cukatos.

Aš mėgstu konditeriją. Kai kurie norėtų, jog aš ją mėgčiau mažiau. Manasis saldumynų-eksperimentų sąrašas niekad nesibaigia, o ir pagunda amžiais kyla dar vieną kitą skanėstą mieste nugvelbti.
Mano asmeninis reikalavimas kepyklėlėms – protą užliuliuojantys skanėstai, privečiantys mane atidėti savo kepinių planus ir su didžiausiu noru vėl nusigauti iki jų. Pakartoti.
Kelias tokias vietas Vilniuje turim: Pinavija, Thierry, Mamma Mia (jei ignoruosim, jog ten Thierry desertai), tiksliai žinant ko nori, kartais ir Pilies kepyklėlė. Kai kuriose vietose turiu labai konkrečius pageidavimus, kitose – priklauso nuo nuotaikos, nes ten viskas vienodai gerai. Šį kart apie šiokią tokią naujieną (nevisai) – Cukatos.

Vieta nėra nauja, daugelis ją žino ir daugelis ją lanko. Viena iš tų retų vietelių, kur drąsiai gali rinktis pyragą be miltų iš kelių variantų, o sau tinkantį ras net ir žaliavalgiai.
Saulėtą šeštadienio popietę žinojau, jog ją praleisti noriu Cukatose. Šviesi, saulės užpildyta erdvė, jaukūs staliukai, puikus pyragų pasirinkimas. Viskas ko man tą popietę reikėjo – puodelio cappuccino ir nedidelio gabaliuko kokio nors pyrago.

Gan greitai apsisprendžiam, jog norėtume šokoladinio pyrago be miltų, žaliavalgiams priimtino avokadų-bananų pyrago (be miltų, kiaušinių ir cukraus), puodelio juodos ir cappuccino kavos.

Avokadų ir bananų pyragas – deserto pavyzdys, kurį yra bene gerai ir sveika valgyti. Rodos, neblogas variantas tiems, kas dietų laikosi ir nori kažko saldaus ir…. apie nuodėmingumą aš esu kitokios nuomonės, bet tebūnie.
Ne tai, kad būčiau nusiteikus prieš žaliavalgių desertus, bet man jie tiesiog nelimpa. Matomai, esu tradicinės, klasikinės, cukraus kiekį kraujyje perdėm didinančios (:D)  konditerijos propaguotoja. Žodžiu, šio pyrago nekartočiau.

Šokoladinis pyragas be miltų, beabejo, man yra priimtinesnis. Gan drėgnas ir savo turtingumu puikiai papildo kiek tuštoką ir vandeningą cappuccino. Patinka pistacijos, šokoladinis glajus irgi yra šaunu. Pyragas gan trapus, brownie perdėm neprimena ir neaišku, ar todėl, kad pastovėjęs, ar iš prigimties jis toks. Skanu, bet tobulo šokoladinio pyrago gabalėlio aš, kolkas, gaunu kitur.

Pliusas ten, minusas šen, taip ir išeinam ties nuliu jokios konkrečios nuomonės nesuformavę. Nusprendėm skirti dar vieną vėlyvą ir saulėtą popietę bei paragauti dviejų, itin klasikinių dalykų: Napoleono ir sūrpyragio.

Sūrpyragis pasirodo kiek varškinis, bet malonaus ir švelnaus skonio. Napoleonas irgi abejingų nepalieka: minkštas, švelnus, kremo gan gausu ir pyragas gan saldus, bet nuodėmės vertas. Abu dalykus kartočiau.

Kaip ir bet koks produktas, kepyklėlės irgi sugeba pozicionuoti. Pilies kepyklėlei skiriami žiemos vakarai, Bijola- malonesnė “Ponių laimės“ versija išsinešimui, Cukatos mano minty užiima pavasarinio, saulėto pavakario vietą. Tokių vakarų nusimato, tai užeiti mes dar planuojam. O ir noriu užtikrinti, jog žalia imbiero arbata garantuotai sušildys ir žiemą užklydusius. Kitaip ir būt negali.

Žymos: Cukatos