D’oro.

Apie D’oro jau esu truputuką minėjus.
Prieš kiek laiko vėl užėjom kavos išsinešimui: pirmą kartą susipažinom su gilių kava ir pamatėm, jog jie turi valgiaraštį. Valgiaraštį. Salotos, karšti sumuštiniai, omletai, kiaušinienės ir blyneliai. Žodžiu, nežinau kaip jums, bet man tai skamba kaip SEKMADIENIO PUSRYČIAI.

Ne kartą su Mantu esam sakę, jog gera pusryčių vieta bene ir turėtų prasidėti nuo geros kavos. Ties šiuo punktu dedame D’oro varnelę, nes cappuccinas man ten tikrai patinka. Belieka patikrinti ar lietiniai su varške bei angliška kiaušinienė patiks taip pat.

Gerai, jog lietiniams neprilipdytas “crepes“ pavadinimas, nes pastarieji man asocijuojasi su plonais, traškius kraštus turinčiais blyneliais. D’oro atneša gan juntamai riebaluose keptus (žinot, apskrudusio aliejuje blyno kraštų skonį), įdarytus švelnia varške ir patiektu su uogiene bei grietine lietinius. Maždaug, more or less viskas gerai, nors patys mes pratę prie kiek “sausesnių“ lietinių.

Kiaušinienė, pasak Manto, “english breakfast with soviet touch“. Paprastai kepti kiaušiniai, pieniško dešrelės įpjautos kaip aštuonkojai (galvojau, jog vidurinė buvo paskutinė vieta, kur tai galėjau pamatyti). Paprastą sumuštinių duona, aš manau, pašalinčiau iš akiračio, nes man tai “neįdomus ir visiškai nenaudingas maistas“ (net jei po to nusiperku ne ką naudingesnę bulką, įsitikinus, jog iš jos gali išeiti paniniai). Žodžiu, kentėti valgant maistą neteko, bet kitam pusryčiavimui mes sakom “ne“, nes toks maisto gaminimas nereikalauja nei ypatingų įgūdžių, nei nuovokos.

Žymos: D'oro