“Stebukluose vyksta stebuklai“ pagalvojau, kai permečiau akimis jų patiekalų nuotraukas. O dar turi pusryčių meniu, o tam pusryčių meniu turi puikų Benediktą ir tuo mes įsitikinom kartą ten nukakę specialiai jo paragauti.
Meniu nedidelis, erdvė šviesi ir neperkrauta, langai dideli. Žmonių rytais būna nedaug ir padavėjos vilki baltais marškiniais. Pakliūni į visai neprastą vietą ir tada jau kažkaip darosi nepatogu traukti išorėn telefoną ir kaip (būkim mandagūs ir tolerantiški, bet… kai kuriems turistams) fotografuoti viską, ką gauni ( :)) kche kche).
Mantas tą kart užsisakė angliškų pusryčių, aš – Benediktą su lašiša ir kaip mat, jį gavus suabejojau ar man užteks to vieno, didelės lėkštės viduryje patupdyto sumuštinio. Akys tą akimirką matė daugiau, nei priėmė skrandis. todėl porcija visiškai tobulai atitiko mano užmojus. Padažas švelnus, kiaušinis tekantis ir patiekta ant įprastos muffin’o bandelės. Tai, ko ir tikėjausi.
Mantas savo angliškais pusryčiais irgi liko patenkintas: kraujinė dešra, keptos dešrelės, pievagrybiai, kiaušiniai, pomidorai, pupelės ir duona. Viskas patiekta estetiškai, porcija dosni, tinkama užpildyti skrandžiui ir pradžiuginti receptorius sunkesniais angliškais pusryčiais. Angliškų pusryčių variantas kol kas, mano manymu, geriausias (ir maloniausias akiai) Vilniuje. Drąsos tą kart fotografuoti neatsirado, nes dalinai vis dar jaučiausi truputuką ne į savo lėkštę pakliuvus. O kadangi iš įrašo be nuotraukų ir įrodymų, kad ten buvai bei alų ir midų gėrei, daug naudos nepeši, teko susiplanuoti antrą vizitą (o taip, vargšai mes).
Šį kart, nors ir nusprendžiam, kad patiekalus ragausim naujus, bet paskutinę minutę Mantas nusprendžia, jog šiandien jam Benedikto rytas. Ir to paties, su lašiša.
Aš tuo tarpu, kaip mat plėšausi tarp kelių patiekalų ir nusprendžiu apsistoti ties saldesniu variantu: varškėčiais. O ten jau ir morengai, ir cukraus pudra, ir miško uogos, mėtos, uogienė bei grietinė priklauso. Puotaujam.
Varškėčiai minkšti ir švelnūs, visi tie priedai irgi labai maloniai žaidžia, nors jau vien iš paveikslėlio aišku – desertiniai pusryčiai kaip reta. Tik ir belieka po pusryčių pripažinti, jog “my belly is full of joy, happiness and sugar“. Svarbiausią vaidmenį, beabejo, atlieka patiekimas ir gavus tokią lėkštę varškėčių tiesiog ir norisi su paukščiais pavasario odę pradėt čiulbėt. Skonio atžvilgiu – gerai, bet tai nėra akis atveriantis ir asmeninį gastronominį pasaulį sukrečiantis skonis. Vienkartinė pramoga ir tiek. Sekančiam kartui rinkščiausi jau kitokį patiekalą.
Apibendrinant, nežinau kaip reikalai pas juos su pagrindiniu meniu, bet pusryčiai ten nuteikiantys gerai dienai.
Hungry parazyths 