Labai aiškiai pavadinime nurodyta, jog tai viskio baras ir parduotuvė, bet jei mes sužinojome jog jie turi nors vieną patiekalą ir tas patiekalas turi tikimybę būti visai nieko – chi-ching, baby, we are in.
Taip ir suplanuojam savo antradienio pasisedėjimą King & Mouse, nes Dainora bus Cezario ekspertu, o Cezaris, paukšteliai čiulba, ten galbūt visai vertas dėmesio.
Sėkmingai pasinaudojam jų pasiūlymu: 17-19 valandą darbo dienomis salotų ir gėrimą galima gauti už 18 lt.
Kiek neįprastai abi išsirenkam tas pačias salotas (nors dalelė manęs truputuką dar linko link lašišos, greipfrutų ir avokadų), šviesaus alaus ir naminio balto vyno bei sėdam prie stalelio.
“Feels like home“ maždaug nuo tada, kai praėjus barą yra neriama kiek gyliau pasieškoti staliuko. Tarsi iš vieno kambario pereitum į kitą. Ir štai, medinės grindys, kuriomis vaikščiojimas žadėjo išpilti ant stalo pastatytą vyno taurę, durys į virtuvę (kaip namie), knygų lentyna ir palangė, šalia kurios stovi mums likimo skirtas staliukas.
Muzika kiek per garsi, bet į barą juk niekas ramiai pasisedėti nenori. Prie viskio stiklinės aidintis juokas vistiek tampa viską nustelbiančiu garsu ir jokia muzika tam nepamaišys.
Pradedam nuo paprastos minkštutėlės ciabattos su prieskoniniu sviestu. Čia, rodos, viskas ko reikalaujama, tai kad duona nepadžiuvus būtų. Ir tiek.
Vištiena minkštutėlė, salotų gausu ir malonu. Keli skrebučiai ir keletas kietojo sūrio riekelių, kad salotų neužgožtų. Bendras įspūdis – malonios, bet neįsitikinus, jog dėl jų verta 17 valandą vakaro palikti namus. Pasisedėjimas ir tiek.
Ir visgi, kokteiliai viliojantys, o aprangos kodas neįpareigojantis. Jei norėčiau paragauti vieno kito viskio ar tikėčiausi malonaus kokteilio – vieta, manau, verta dėmesio.
Hungry parazyths 