Ne itin judrioje Universiteto gatvėje ne pirmus metus gyvuoja Fiorentino. Susiruošti niekaip nesugebėdavau, nes tai pasitaikydavau kas “aktualiau“ ar “arčiau“, o ir kai kurie komentarai, kad maistas ten būna nelabai ir riebaluose skęsta – neviliojo.
Ir, visgi. Susiruošėm dienos pietums. Vieną trečiadienio popietę, kai jau gaminti įkvėpimo ir laiko nebuvo, o valgyt (truputuką) tai vistiek reikia. Ir norisi. Tada ir nusprendėm, kada gi dar, jei ne dienos pietų? Maisto pasiūla dažniausiai būna pigesnė nei meniu, tad jei ir gausim ką nelabai kokybiško, ne taip pinigų gaila bus.
Jau pakeliui žinome ką valgysime: esame du ir jie turi du antruosius patiekalus. Abu puikiai žinome, jog kiekvienas sriubos ir antrojo neįveiksim, todėl puiki galimybė pagrindinius patiekalus užbaigti Tiramisu porcija. Toks, va, planas.
Įeiname. Žmonių negausu, groja kiek snobiška klasikinė muzika, apipavidalinimas irgi “naminis“ (o gal itališkas??): nukrautos palangės ir knygų lentynos (populiaru tampa). Išsirenkam staliuką, atsisėdam, sudiktuojam ko norėsim ir laukiam.
Man patinka. Ten jauku, ramu ir muzikos garsumas idealiai sureguliuotas. Žodžiu, pirminį įspūdį susidarome visai neblogą. O tada atneša pagrindinius patiekalus: gnocchi su grybais ir grietinėle bei kiaulienos, baklažanų ir pupelių užkepėlę.
Atrodo maloniai ir mes jau nekantraujame pradėti valgyti.
Ir štai. Tiesos momentas.
Gnocchi minkšti, švelnūs ir aš eilinį kartą užsisvajoju, kad pati tokius nesunkiai padaryčiau. Iš pievagrybių jiems pavyko išspausti švelnų ir aromatingų grybų padažą. Kaip dėl žymiojo “riebalų pertekliaus“? Pripažinkime, maistas nėra iš lengvųjų ir grietinėlės tenai šliūkštelėjo, bet, mano manymu – auksinis viduriukas. Viskas švelnu ir neperkrauta. Žodžiu, savu patiekalu aš lieku visiškai patenkinta, todėl pakeliu akis į Mantą ir klausiu “kaip tau?“
Manto užkepėlė patiekta su skrebučiais irgi malonų įspūdį padaro. Skoniai ryškūs, tiek mėsa, tiek daržovės gan aiškiai jaučiasi. Nieko nepadauginta, niekas nekliūna ir troškinį užsikąsti skrebučiais, apskritai, linksmas procesas. Nenusiviliam ir čia.
Desertui atkeliavęs Tiramisu pasirodo labai švelnus. Pagrindas gausiai išmirkytas kavoje ir su aiškiai juntama, bet neįkyria alkoholio užuomina. Desertas nėra perdėm saldus ir mums abiem puikiai užbaigia dienos pietus. Ar užsisakinėčiau pakartotinai? Ne. Bet ne dėl to, jog kažkas labai užkliuvo, o dėl to, jog tiesiog stogo nenurovė. Pas mane desertų pasaulyje stogą retai rauna.
Verdiktas. Tiko ir patiko. Maistas skanus ir aplinka rami, todėl grįšim. Ir kitiems pasiūlysim.
Hungry parazyths 