Soul and Pepper.

Ten norėjau apsilankyti nuo tada, kai Soul and Pepper dar tik žadėjo atidaryti savo “valgymo vietą“. Gurmaniškų prekės, kaip kad aliejai, sūriai ir pagardai žadėjo, jog ir maistas ten neturėtų būti Čili lygio. Mantas sako: prekybcentris, daug nesitikėk. O aš atsakau: Vapiano irgi prekybcentry (senai ten buvom, tai reikėtų vis apsilankyti ir patikrinti ar vieta mums vis dar patinka).

Savo tradicinius sekmadienio pusryčius iškeitėm jau į kiek vėlyvesnį brunch’ą Soul and Pepper. Pagaliau, galvojau. Meniu ne toks įspūdingas kokį jie kiekvieną dieną pietums skelbia, bet maistas keliauja iš tos pačios virtuvės. Jei patiks pusryčiai – apsilankysim pakartotinai ir stebėsim, kaip įvykiai (maistas ir aplinka) rutuliosis toliau.

Penktadalis salės užpildymo kai mes įžengiam. Toks ir lieka visą laiką mums “pusryčiaujant“. Meniu gauname kaip mat, atsiprašo, kad neturi nei skrebučių, nei avokadų, todėl mūsų norai kaip mat susiaurėja ir susitupi: norėtume varškėtukų, benedikto (o taip, kaip visada ir žinoma), juodos kavos ir cappuccino.

Ilgai laukti netenka, kai gauname savo kavas. Apyprastės. Juoda – vandeninga, cappuccino – per stiprus ir nemalonus. Visad tikiesi bene gydančio eleksyro, kurio švelnus pieniškas skonis tiesiog nuslystų gomuriu, o gauni apyprastę juodą kavą užpiltą pienu ir pasmegusia puta.

Kadangi aplinka maloni, industriška, gal net kiek “loftiška“, kava ne taip jau ir dažnai būna verta komplimento, perdėm nenusimenam ir šnekučiuojamės 40 min (!) kol mums atneša mūsų patiekalus.
40 min.! Nei kepsnio neužsisakėm, nei salė bent jau ketvirtadaliu užpildyta nėra… 40 min.

Ir štai, lemtingoji akimirka kai matau jau atkeliaujant mūsų patiekalus: benediktą su žadėtais žaliaisiais smidrais ir mano varškėtukus.

Varškėtukai yra toks dalykas, kad sunku apie juos spręsti apie valgymo įstaigą. Varškė ir miltai. Ir tiek. Jokių ten improvizacijų nebuvo, jokio “oho“ efekto irgi. Žodžiu, vidutiniška.

Užtat benediktai verti kelių komentarų.
Visų pirma – nėra meniu skelbtų žalių smidrų. Pripažįstu, nemėgstu to, kai patiekalas nesutampa ką meniu skelbia. Mat dar Mantui ir pabrėžiau, kad gaus ne šiaip Benediktą, o net su žaliaisiais smidrais. Jau net spėliojom, kad jie kokiam darželį gal juos augina ir vištas, kiaušinius dedančias turi, kad tiek laiko užtrunką patiekalą gaminant.
Visų antra, viskas atšalę.
Visų trečia, ginčytinas dalykas, bet duona galėtų būti ir originalesnė, nei paprasta skrudinta sumuštinių duona. Ir kiaušiniai galėtų būti ant jos pasodinti.
Visų ketvirta (ir visų svarbiausia) – kietai išvirti kiaušiniai. O taip. Kietai. Jokio tekančio benedikto. Taip apmaudu, kad net juoktis pradėjom. Kas virtuvėj tupi, jei net skysto kiaušinio išvirti negali?
Kompanija prie gretimo stalelio apskritai atsisakė valgyti šį patiekalą, mat pasak jų: ar to jie laukė visą valandą? Mes buvom panašios nuomonės: ar to mes laukėm 40 min.? Kietai virto kiaušinio, kuris tiesiog užstringa kažkur skrandyje ir nei pirmyn, nei atgal pusę dienos nejuda?

Suvalgėm ir sakom, jog blogai. Lėtai ir prastai. Gal darbo dienomis gamina koks kitas virėjas, bet šį sekmadienį jie gerokai pasišiukšlino ir mus, kaip klientus (spėju, ne vienus) praranda.
Susimokam, paprašom perduoti virėjui, jog benediktų gaminti jis nemoka (gal kelis skundus gavęs pasimokys) ir ignoruojam idėją ateiti čia pietų. Kaip ir sakiau – maistas iš tos pačios virtuvės. Jei gera, tai ir trečiadienį, ir sekmadienį ir prieš užsidarant ji turi būti vienodai gera.

Tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

***

2014 – 06 – 03

Nuėjom dienos pietų. Neturėjom to daryti, bet nuėjom. Keli palankūs komentarai ramybės nedavė, todėl norėjom su šiuo reikalu išsiaiškinti kartą ir visiems laikams.

Apie 13:30 žmonių mažoka, nors pietums pats laikas. Meniu skamba apetitą žadinančiai, o kai kreminėj sriuboj pažada dar ir lašišos bei porų gabalėlius (ne viskas į tyrę sutrinta), apskritai, geriems dalykams nusiteikiu.

Ilgai nieko nevyniojant į vatą, Mantas paprašo vištienos salotų, aš – kreminės lašišos ir porų sriubos bei brusketos su svogūnų džemu ir skrudintu kamamberu.

Sėdim patenkinti. Manto salotas nėra kosminis išmislas, bet padarytos gerai. Vištiena maloniai iškepta “grilio“ stilium, padažas salstelėjęs, bet neužgožiantis, truputis vynuogių, keli traškučiai, salotos ir traškios moliūgų sėklos. Viskas susipina į darnią ir gaivią visumą.

Manoji sriuba tiršta su dosniais lašišų gabalėliais ir porų bryzeliais. Skonis ryškus, aiškus ir kabinėtis aš šį kart nelinkus.

Paskrudusi duonos riekelė, aptepta svogūnų džemu ir patiekta su skrudintu (tekančiu) kamamberu ir rukola. Manau, kad derinys toks vykęs, jog jaučiuosi įkvėpta jį pakartot namie. O vietoms, kurios mane įkvepia, šiltesnius jausmus kaip mat puoselėti pradedu.

Tiko ir patiko, patys nustebom. Užsuksim dar.

Užsukom. Vėl brunch’as. Galvojom, turbūt pasitaisė. Problemų rasti staliuką nebuvo, meniu tas pats. Tai, beabejo, norėtume benedikto, avokade užkepto kiaušinio ir sriubos (moliūgų, rodos, tądien buvo).

Geriau, nei praeitą kartą, bet ne taip gerai, kad kartoti norėtum. Benediktas kiek pataisytas, kiaušinis jau bėgantis ir ant mandresnės duonos (spėju, jog brioche). Deja, skoniu atžvilgiu – visiška blankuma. Nei kiaušiniai, nei priedai nei olandiškas padažas nėra išraiškingi.
Su avokadu – tas pats.
Sriuba – irgi.
Vaizdą pagerino, dėl skonio nepasistengė.

Brunch’ą nurašom for good, o dėl dienos pietų, tai kaip užtaikysi. Gali pasisekti.

Žymos: Soul and pepper