Raw Raw.

Kaip mes, valgantys mėsą ten atsidūrėm?

Viso labo norėjom ko nors lengvo. Pirmas instinktas liepė judėti link sušių, bet raw raw buvo visai neragautas, o jie ten irgi “raw sushi“ turi. Va taip ir atsidūrėm.

Tikėjomės ramios, atpalaiduojančios vietos, bet vietoj to radom pilną barą mamų su vaikais. Spiegiančiais vaikais. Bet kokiu atveju, trauktis jau nebuvo kur, todėl atsisėdom šalia lango, gavom meniu ir pradėjom spręsti ką ir kaip norim.

Jei pirminis planas buvo sushi, kodėl gi ne. Norėtume raw sushi.
Ravioliai? Kaliaropės ravioliai? Norėtumė ir šių.

– Desertui norėtume obuolių Napoleono.
– Tai kepti obuoliai su medum.
– Tiesiog, “kepti“ obuoliai su medum? (dabar net abejoju ar jie tikrai buvo kepti. Gal ne. Jiems juk negalima kepti).
– Taip. Ne pyragas.

Tai iš kur Napoleonas? Kodėl negalima to ir pavadinti “obuoliai su medum“. Prie ko Napoleonas? Žodžiu, dėl desertų dar pagalvosim.

Mantas gauna raw sushi. Dalykas įdarytas žaliom, traškiom daržovėm, pagrindas – smulkinti kaliafiorai. Dar per vidury truputis morkų, paprikų ir dar kažko.
Ne. Ne ne ne. Sušių tai neprimena. Jie tokie švelnūs ir sojų padažas prie jų taip tinka. Tuo tarpu kaliafiorai suteikia daug grubumo, daržovės, įdaras pasūdytas, o tradiciškai patiektas sojų padažas jau perlenkia lazdą su druska. Nepatiko.

Manieji “ravioliai“ 🙂 – kaliaropės griežinėliai/vokeliai, įdaryti anakardžių kremu (o gal jie tai ir sūriu vadina) – gaivūs ir lengvi. Malonu ir gera.

Ir štai, lemiamas momentas, kai abu suvalgę savo pagrindinius patiekalus suprantame, kad desertui dar turime vietos. Ir ne tik turime, o kiekvienas dar užsisakome po vieną: žaliųjų citrinų torto ir tiramisu.

Komiška čia tai, jog jei “tradicinėj“ kulinarijoj desertai yra suvokiami kaip kažkas nuodėmingo ir gundančio, tai pas žaliavalgius, rodos, darai dar vieną paslaugą savo organizmui.

Žaliųjų citrinų torto kremo pagrindas – avokadai, todėl juntamas lengvas karstelėjimas. Krepštelis – graikiniai riešutai, kuriems trūksta saldumo ir atsiduoda jie man senoviškumu. Labai kreminis, gaivus, bet trūksta jam kiek būtent to – konditerinio saldumo.

Tiramisu pasirodo malonesnis, mat ten niekas, iš pažiūros, nekliūna. Ir visgi, iki Tiramisu jam kiek toloka.

Apibendrinimui, viskas turi savo vardus ir obuolių su cinamonu nėr ko Napoleonu vadinti.
Maistas, kaip ir tikėjomės, lengvas ir išradingas – išėjom neapsunkę, bet sotūs.
Mitybos keisti nesiruošiam, dažnai pas žaliavalgius irgi nesilankysim, bet gal, atšilus orams, dar kada nosį kištelsim.

Žymos: raw raw