SOYA.

“SOYA?“ išlemenau, kai Mantas pasiūlė sušių.

Dažnai praeinam pro šį “užsimaskavusį“ Čili Kaimą ir mąstom, jog iš lauko atrodo net truputuką prabangiai. Ir kitų atsiliepimai pusėtini, taigi GAL reikėtų sušių paragauti. Vieną kitą. Ir nors užrašas skelbia “Asian Fusion“, bet gauti turkiško kebabo ar indiško kario ten nepasiseks.

Užeinam, atsisėdam, paprašom stalo vandens, o padavėjai pradėjus teirautis “su citrina ar greipfrutais“ ir pan., suprantam, jog stalo vanduo čia mokamas. Ne tai, kad būčiau kokia susiraukus davatka, bet prie nemokamo stalo vandens greitai priprantama, ir šiaip – gražus gestas.

Gaunam stalo vandens, padėkojam ir paklusniai sėdim ateinantį pusvalandį ir spėliojam koks maistas čia bus. Mantas sako, “negali būti blogai, nes lūkesčius menkus turiu“. Teisingas požiūris.
Vieta perdėm nepasikeitus: meniu – begalinis ir spalvotas, tos pačios su “mylimiausia“ kortele taikomos nuolaidos, tas pats tualetas laiptukais leidžiantis apačion. Medis balta spalva nudažytas, pervadinta, kiek moderniau aplinka padaryta ir tiek.

Gaunam sušius. Ir vėl gi, ekspertas joks nesu, visa patirtis susiveda į ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas vietas, bet ryžiai, rodos, per daug lipnūs, o sušiai – kiek guminiai. Vargiai tai yra teisingiausia technika, vargiai ir kitose vietose juos kojas pakertančius daro, bet tikiu, jog būna geriau.

Verdiktas: ne. Maistas ten valgomas, bet ieškom mes ne to. Čili dvasia ten išlikus, meniu per didelis, vanduo mokamas :), mainais – nieko įspūdingo. Kadangi tiesiogiai jungiasi su “Forest“, tai mes jį iš kart irgi atmetam.

Du zuikiai vienu šūviu.

Žymos: SOYA