Kaip taisyklė, dažniausiai geresnių valgymui vietų reikia ieškoti kur giliau mieste, o ne ten, kur visiems turistams prieš akis. Ir kaip taisyklė – kartais būna išimčių. Atitinkamai tai reiškia, jog mes nesibaidom vietų centre, kur daugelis užsuka tik dėl to jog patogu ir niekur toli eiti nereikia. Kaip kad “Divino“ Didžiojoj gatvėj.
Kaip ir daugelis, “itališkam“ maistui meilę jaučiu. Pastos gaminiams – ypatingai, o ir Mantas čia neatsilieka. Į siūlymus pietums pavalgyti pastos ar pakramsnoti geresnės picos abu reaguojam itin palankiai, todėl “Divino“ buvo tik laiko klausimas.
Įžengėm, įsitaisėm prie lango ir gavom meniu. Jauku. Net ir sėdint prie lango išlieka tam tikras privatumo jausmas ir abu nesijaučiam tarsi eksponuojami vitrinoje. Šaunu. Belieka sužinoti kaip čia valgis ir tada galim rašyti riebų pliusą. Prie gretimo stalelio sėdi lietuvių šeima, o tai reiškia, jog valgyti čia eina ne vien tik turistai, bet ir vietiniai.
Ilgai gumos netempiam ir užsisakom Carbonara bei Tortellini su moliūgų ir bulvių įdaru. Ir paprasto stalo vandens.
Atneša vandens. Jokio ąsočio, jokio butelio, tiesiog po stiklinaite kiekvienam. Pagalvoju, jog man tai kas, litro gerti nesiruošiu, bet vistiek – “kur butelis?“ Apie “normatyvus“ nieko nežinau, bet vėl kartojuos – prie gero greitai priprantama.
Pagrindiniai patiekalai. Manto Carbonara – spagečiai, su švelnia aštrumo užuomina ir keliais gabalėliais džiovintų pomidorų. Štai tokia improvizacija. Nieko blogo pasakyti negaliu, bet Mantas nusprendžia (o aš jam pritariu), kad Studio 9 ji buvo geresnė. Nėra jokios rašytos taisyklės su kokia pastos rūšim turėtų būti Carbonara gaminama, bet mes už tagliatelle. Man visad rodos, jog padažas ant plokštaus juostelių paviršiaus pasiskirsto žymiai geriau, nei ant/tarp spagečių. Bet tai tik mūsų ir kitos daugumos nuomonė.
Koldūnai, apskritai, nuviliantys. Tešla kaip paprastų, šaldytų ir parduotuvėje pirktų, be jokios įmantrios pakuotės ir didelio užrašo, skelbiančio, jog “ITALIŠKAS produktas“. Sviesto ir grietinės padažas – nevykęs vien dėl to, jog grietinė nuo karščio į grūdelius sušoko, įdaras – košinis. Turiu stiprią nuojautą, jog italai koldūnėlių į grietinę nesusodintų ir, apskritai, koldūnėliai būtų tiesiog gomūriu slystantys iš tvirtos, maloniai kramtomos tešlos. Virtuvės ekspertas nesu, bet daugelis sutiks, jog kai valgai gerą maistą, puikiai suvoki, jog valgai gerą maistą. Šį kart tokio suvokimo nebuvo.
Buvo mintis apie Tiramisu, bet po pagrindinių patiekalų nusprendėm, jog vargiai Divino galėtų ką nors pritrenkiamo pasiūlyti. Manau, jog meniu pagrindą sudarančios picos ir pastos patiekalai dar nesuteikia teisės vadintis “itališku“ restoranu/užeiga (ar kaip ten). Svarbu maistas, o Italija jį turi tikrai ne šiaip sau.
Maistas ten nėra blogas, bet ir ne toks, dėl kurio būtų verta kur nors eiti ir pinigus mokėti.
Hungry parazyths 