Soprano ledainė.

Nežinau kaip ten su ledais, mat pašonėje turi tiek Fionos cukrainę, kur jie visai neblogi, tiek Dione, kur irgi labai neblogai. Tai ledų aš dažniausiai į tuo du ir užeidavau.

Nors šiuo atveju Soprano stiprybė ta, jog jie nepamiršta ruošti ir “fancy“ ledų desertų: su visokiais pabarstukais, vafliukais ir pan. Kainuos tai apie 20 lt, atrodo gražiai. Kaip dėl skonio ir ar verta – nežinau, nes mes ten ėjom pusryčių.

Įvairovės tikėjausi gal TRUPUTUKĄ didesnės nei pusėtinas pasirinkimas lietinių ir vienos rūšies “paninis“. Žodžiu, pusryčiams lieka tik lietiniai ir pagrinde – saldūs.

Atsisėdam, paprašom latte ir juodos kavos su pienu bei dar kiek pavarčiusios meniu užsisakom lietinių su vyšniomis, nutella ir medumi-riešutais.

Kavai apibūdinti man dažniausiai žinių ir žodyno trūksta, bet ne pati geriausia. Geriama. Pusėtina. Kiek nemaloniai kartoka. Skonis “apvalus“ ar “ovalus“ – nežinau, nors prisiekiu, kartais tos figūros tikrai pagrįstai būna jaučiamos.

Atneša lietinius. Prieš Dainorą pastato su vyšniomis, prieš mane – Nutella, medumi ir riešutais. Va čia kuriozas ir nutinka: mano manymu tokio gausaus įdaro niekad nereikia. Beabejo, atsirastų žmonių kurie nieko prieš būtų valgyti pusryčiams gryną nutellą, bet ne aš. Kremas visiškai nustelbia lietinį, o aš beviltiškai, palaikant pokalbį bandau lėkštėje rasti vietos, kur galėčiau tą nutellą iš lietinio “iškrapštyti“.
Dublis du – su medumi ir riešutais. Bet ir čia medaus man per daug ir didžioji jo dalis taip ir lieka nepaliesta lėkštėje. “Resursų švaistymas“, įdomu ar kas nors yra jiems apie tai pasakę?

Lietiniai irgi nebuvo Dievo kepti. Kadangi ir pati juos kaip Dievas nekepu, tai to kaip didelio trūkumo nevertinkime. Dainoros pasirinkimas – sėkmingesnis. Kaip sako, kuklumas – dorybė. Ir už tai atlyginama.

Mano rytą skaidrino puiki kompanija, bet savo noru ten pusryčiauti negrįžčiau.

Žymos: Soprano ledainė