Drama Burger.

Senokai Mantui esu sakius, jog kartais visai “nepraeina“ ta tradicinė, sezamo sėklomis pabarstyta ir dažnai tarp pirštų tęžtanti burgerių bandelė. Būtų visai šaunu, jei atsirastų vieta, kuri burgerius gamintų su visokiom viso grūdo duonelėm, įvairiais padažais, rukola ir pan. Tai štai, tokia vieta BEVEIK atsirado.

Viso grūdo duonelių ten nėra, bet yra jų pačių keptos bandelės ir kiek įdomesni variantai: naminiai majonezai, karamelizuoti svogūnai su vanile, pomidorų ir imbierų padažas ir panašiai.

Neseniai atsidaręs Drama Burger jau spėjo gauti šiokių tokių vertinimų, kurie gan greitai sklinda. Ir, beje, ne visi jie teigiami. Vieniems “nieko ypatingo“, kiti bandelę šaltą gauna, tretiems brangiausias “Gurmanų burgeris“ už 34 lt (rodos), jokio įspūdžio nepadaro. O kadangi mes burgerius irgi mėgstam – savaime suprantamą turėjom planą ten nors kartą nukakti.

Aplinka “industrinė“, loftą primenanti. Šviesu, stilinga, groja nebloga muzika. Ateinam, pasitinka mus su šypsena, gaunam meniu, atsisėdam ir pradedam vartyti. Keli užkandžiai, vienos salotos, 6 burgeriai, priedai, porą desertų ir nemažai gėrimų. Žodžiu, meniu nėra neįveikiamas ir tai mums labai patinka, mat Mantas jau eidamas blaškėsi “kas bus, jei 20 burgerių turės?“

Mergina priimanti mūsų užsakymą trykšta energija ir šypsena jos niekur nedingsta, o mūsų “teisingus“ užsakymus ji palydi entuziazmu ir į viršų iškeltais nykščiais (čia, suprask yra gerai). Aš užsisakau vištienos burgerį, Mantas – sūrio burgerį ir juostelėmis pjaustytų bulvių su naminiu majonezu, kurios, anot padavėjos turėtų “čipsus“ primint.

Vanduo ir prieskoniai – savitarnos reikalas: atsistoji, pasiimi butelį su vandeniu, stiklines ir grįžti atgal. Jaučiu, jog kol kas mums viskas tinka, nors vieta ir nėra 100 proc. mums priimtina. Šalimais esantys staliukai kiek per arti, triukšmo netrūksta. Mes, neva lietuviai, labiau mėgstam turėti savo intymesnį kampą, kur mažiausiai 2 m spinduliu daugiau nieko nebūtų.

Atkeliauja mūsų burgeriai ir aš instinktyviai, nes ne vieną atsiliepimą girdėjau, patikrinu ar bandelė šilta. Bandelė šilta. Burgeris neblogai atrodo, nors Mantui grybą primena. Nesvarbu. Kimbam į darbą.

Pirmas kąsnis be įrankių, bet kai suvokiam, jog nieko gražaus nebus, o žmonių aplinkui yra, paprašom stalo įrankių. Pasigedom smeigtuko burgeriui persmeigti, todėl, mums bandant juos pjauti, tai labiau “mėsinėjimą“ priminė. O ir peiliai buki, tai paskirties iš vis jų nesupratau.

Man kaip mat įspūdį padaro pomidorų – imbierų padažas, kuris ten tinka tobulai. Tikrai. Mėsainis nepatižęs, vištiena maloni, daržovių netrūksta ir padažas įspūdingas. Kaip ir viskas gerai, perdėm nesikabinėju. Užtat bulvytės taip jau čipsų nepriminė ir vietomis sūrumo trūko. Prie švelnaus naminio majonezo tiko, bet kitą kartą pasiimtume jau kitokį priedą.

Mantui kaip mat užkliuva “labai raudona jautiena“. Jis įsitikinęs, jog net ir vidutiniškai kepta, ji tokia neturėtų būti. Maždaug, Zoe’s buvo rausva, o čia – kraujo raudonumo. Nežinau. Prieskoniai gal. Aš save guodžiu mintim, jog jei burgerius kepa, tai turi mokėti iškepti vidutiniškai keptą mėsą. Sūrio burgeris jokio labai rimto kabliuko neturi ir mes abu vienbalsiai sutinkam, jog vištienos burgeris mums patiko labiau. Bet ar tai geriausias burgeris kokį valgėm? Ne.

-“Kokį balą duodi šiai vietai“ – klausiu, o pačios galvoj jau sukasi 8.5.
– “8.75. 8.5 – mažoka, 9 – per daug“.
– “Du skaičiai po kablelio? Mantai, per daug triukšmo.“

Apie vietą nieko blogo pasakyt negalima, bet “metų valgio“ nominacijos irgi negauna. Sveikintina įvairovė, įdomūs pasirinkimai, kaip kad “kalakutienos burgeris su karamelizuotais obuoliais ir brie“, burgerio pakėlimas į naują lygį.
Į pastovų meniu nepakliūna, bet kada nors mielai užklysime paragauti ko kito.

***

2014 – 03 – 23

Pusryčiai: Drama pusryčiai ir blyneliai su šonine bei klevų sirupu. Ilgai laukti netenka, sėdim abu išalkę ir dairomės po vietą: žmonių nedaug, muzika kiek per garsi. Turi savo žavesio, bet nesijaučiu ten jaukiai. Užtat pusryčiai skamba teoriškai gerai, tai reik žvilgtelėt kaip ten iš praktinės pusės.
Jei prie blynelių patiekiamas sviestas, įsivaizduoju, jog jis turėtų būti uždėtas ant karštų blynelių tam, kad tirpti pradėtų. Blyneliai šilti, sviestas patiektas šalia. Deja, anas jau nesilydo, tai man iš jo jokios naudos.
Klevų sirupas pasibaigia įpusėjus porciją (ir ne tai, kad mes labai ėdrūs sirupams būtume), todėl… aha. Sirupo truputuką daugiau reikėtų. Tikiuosi, jog jiems jau kas nors apie tai pasakė. Šoninė paskrudinta, blyneliai minkštučiai. Kaina identiška Marsui ir mes tai vadiname tobula konkurencija.

Drama pusryčiai yra, tiesiog, gausus rinkinys visko: šoninė, kraujinė dešrelė, skrebutis, avokadai, pupelės, pomidorų confit ir salotos. O taip. Svarbiausia – rūkyti kaimiški kiaušiniai. Skamba ne tik kaip Drama, bet ir kaip angliški pusryčiai. Ir tikrai geri angliški pusryčiai. Tiek dešrelė, tiek duonelė ir šoninė atsiduoda dūmo kvapeliu, kas tvieskiant saulei lauke kaip mat mane nukelia į kokį vasaros muzikos festivalį. Ar daug atsirastų abejingų tokiems pojūčiams?
Sužadina ir skonius, ir mintis. Kai kuriuos komponentus kaip mat pamilau, kiti – tiesiog ten tinka ir man patinka.
Planuojame kada baigti ragauti pusryčių meniu (iš 4 liko 2), o tada gal ką ir pakartoti.

Overall, po kiek laiko nusprendžiam, jog burgerių randam ir geresnių. Dramos nepatogu rankomis valgyti, gana dideli ir kiek atmestinai gaminami. Mėsa pakepta daugiau, nei norėtųsi, nors, iš esmės, niekas ir nesiteirauja ko pageidautum. Kažkaip meniu skamba gerai, bet realybėj valgosi labiau vidutiniškai. Idėja ir ketinimai geri, išpildymas – ne itin. Gana įprasta situacija.

Žymos: Drama Burger