Carre.

Apie Carre ničnieko nežinojau, kol “never – ending“ reklama facebook’e man nepradėjo mirgėti prieš akis. Greit užmečiau akį kokio maisto ten galima gauti, nusižiūrėjau ko gauti noriu aš ir pradėjau planuoti savo vizitą. Planas kiek užsitesė, bet vistiek buvo įvykdytas. Pasivaikščiojom iki Gedimino 9, dar pora žingsnių viduje ir mes jau vietoje.
Atsisėdame, gauname meniu, nors jau iš anksto žinome ko norėsime: vištienos su karštuoju Pesto, vyne brandintos jautienos, sūrio pyrago ir creme brulee su mėtomis ir figomis. Gauname stalo vandens ir pradedame laukti.

Stilinga, neperkrauta, estetiška, dominuoja tamsios spalvos ir šokių muzika. Žodžiu, dar viena “klubinė“ vieta Vilniuje. Tuo tarpu koks bus maistas darosi vis įdomiau ir įdomiau.

Ir štai, mano smalsumui patenkinti, atkeliauja mūsų pagrindiniai patiekalai. Pirmas vištienos kąsnis manęs perdėm nesužavi, mat pirma aplankiusi mintis buvo apie tai, jog mėsa galėtų būti kiek minkštesnė. Kumpis ten gerai, Pesto irgi neblogai, bet labiausiai mane pavergia “žemės riešutų miltai“, kurie, mano nuomone, ten dera itin puikiai. Vien už šią mažą smulkmeną aš jau pasiruošus užskaityti visą patiekalą.

Po kelių savų kąsnelių gaunu paragauti Manto jautienos, kuri vėliau buvo tiesiog sulyginta su batu: blanki ir guminė. Kepsnys atrodė daug žadančiai, deja, išvaizda yra ne viskas. Po šio patiekalo su dar didesniu entuziazmu grįžtu prie savo vištienos ir kramtau be jokių menkiausių priekaištų.

Ilgai netenka laukti, kai baigę savo patiekalus gauname užsisakytus desertus: priešais mane pastato Creme Brulee, Mantą – sūrio pyragą.

Pirmas dalykas prie kurio, kaip kokia davatka, galėčiau prisikabinti – man nepatinka cukrum užtaškytos sienelės (kaip davatka, ką tik tai ir padariau). O dar aš nemanau, jog visus “papuošimus“ verta įrašyti į meniu, tam, kad patiekalas skambėtų patraukliau, kaip kad “Creme Brulee su mėtomis ir figomis“. Šauniai. Bet turint omeny, kad desertas yra tiesiog papuoštas mėtų šakele, kurios nesiruošiau kramtyti, ir kiek jau pavytusiu figos ketvirtadaliu, kurio galiu nevalgyti tai lieku su Creme Brulee be figų ir be mėtų. Manau, taip nuskriausti liktų daugelis.
Daug kartų Creme Brulee valgius nesu, bet šis pasirodė visai pusėtinas. Cukrus, nors ir nebuvo visiškai ištirpęs (granulės vis dar jaučiamos), bet plutelė buvo plona ir lengvai skaldėsi. Po ja – švelnus ir saldus kremas, kuriame užtikti vanilės grūdeliai man, pripažįstu, padarė malonų įspūdį.

Sūrpyragis, papuoštas braškėmis ir šokolado drožlėmis irgi turi savo istoriją. Braškės kiek beskonės, šokolado “drožlių“ paskirtį irgi ne visai supratau: tirpti jos netirpsta, kramtyti šokolado nemėgstu, o ir švelniam bei vientisam sūrpyragiui jos tiesiog trukdė.
Pirmas iškilęs klausimas, pyrago paragavus, buvo “kodėl jis šiltas?“. Dabar tikiuosi, jog jis buvo tik neseniai keptas, nes su šiltu sūrpyragio susidūrus dar nebuvau. Švelnus, malonus, ne per daug saldus (po Creme Brulee su saldumo trūkumu ir susidūriau). Malonu valgyti, bet ypatingu, kad ir kaip sukiosi, jo nepavadinčiau.

Viskas įsukta į blizgų popierėlį ir tiek. Patiekimas gražus, aplinka maloni, bet maistas vidutinis.

Žymos: Carre