Iš išorės atrodo stilingai ir minimalistiškai, o pravėrus duris tuoj pat pasitinka ramuma ir kavos kvapas. Jau gerai nuteikti pasisveikinam, prieinam prie meniu, užsisakom Americano ir Cappuccino. Poros rūšių sausainiai, ant lentynos guli vienas macaroon (pabrėžiu, vienas macaroon visoje lentynoje. Minimalizmas ir vėl nugalėjo) ir viskas. Jokių tortų, jokių pyragų, jokių sirupų ir aš net suabejoju ar cukraus prie kavos turi. Jie juk “No sugar“.
Kavos paruoštos. Patys įsipilam į stiklinę vandens ir nusidanginam prie vieno nuošaliausių staliukų. Manto išpaišytas cappuccinas nesukrenta ir vis dar atrodo tiesiog pritrenkiamai.
Gurkštelim vandens. Aš savo Americano. Toliau Mantas gurkšteli mano Americano, o aš pereinu prie jo cappuccino. Praregėjimas. Cappuccino. Vau. Plačiai nusišypsau ir “atraportuoju“, jog tokio puikaus cappuccino gėrus dar nebuvau. Švelnus, pieniškas ir tik po akimirkos atsirandantis kavos skonis primena, jog gėrimas priklauso kavos šeimai. Nė menkiausios užuominos apie kartumą ar rūgštumą, o tiek tiršta pieno puta, tiek išpaišytas paveikslėlis iš eterio nesitraukia iki pat pabaigos: kartu su kava tik leidžiasi ir leidžiasi žemyn į puodelį. Mantas lieka taip pat pakerėtas kavos skonio, jog baigęs gėrimą atsisako dar gurkštelti Americano – nori sau pasilaikyti išlikusį cappuccino kavos skonį burnoje.
Manajam Americano irgi priekaištų neturiu, nors tiek pagyrų nepažersiu. Vandeniu atskiestas espresso shot’as yra malonus ir neturi jokio, pabaigoje išlendančio rūgštumo ar kartumo prieskonio. Man nesant užkietėjusiam kavos mėgėjui tai pieniškas variantas gal kiek priimtinesnis būtų vienas gerti, bet čia griežtai yra skonio reikalas.
Kavai čia skiriamas visas dėmesys, kurio pasiglemžti negali nei konditerija, nei saldūs kavos priedai, nei trikdančios interjero detalės. Kava čia – pagrindinis patiekalas ir desertas, elegantiškas ir asmeniškas ritualas, visa ko vinis.
Kavos puodeliui poreikį retai turiu, bet “No Sugar“ gali priversti apsvarstyti savo pirmenybes ir įpročius.
Hungry parazyths 