Apie ją pirmą kart išgirdau, maždaug prieš 1.5 metų, kai, rodos, šaltalankių keksas buvo pristatytas. Tada ir pagalvojau, kad jie, ko gero, užimti gerais ir kiek įdomesniais kepiniais.
Pirmu vizitu, prisimenu, pasiėmėm baklažanų pyrago, kuris, pripažįstu, buvo labai geras. Deja, tą kart viskas tuo ir pasibaigė, pyragų ragaut grįžę daugiau nebuvom.
Vokiečių gatvėj “Senoliai“ spėjo atidaryti spurginę, bet lokacijas prieš pat rudenį pakeitė: spurginė persikėlė į Savičiaus gatvę, o kepyklėlės pyragai ir keksai – į Vokiečių, spėju, tiesiog dėl didesnės žmonių spūsties. Apie šias reformas dar nebuvom žinoję, todėl pirminio instinkto valdomi, pirma užėjom į Savičiaus gatvėje esančią.
Kai jie atidarė spurginę, prisimenu, užėjau, apžiūrėjau ir išėjau. Įsivaizdavau, jog spurgos idiliškai yra kepamos klientui paprašius, todėl jau vitrinoje sudėtos, nežinia, kada keptos, manęs visiškai neviliojo. Ir nebūčiau aš jų niekad ragavus, jei šį kart Mantas nebūtų vienos pasiėmęs. “Ne taip jau ir blogai“, pagalvojau, eilinį kartą gavusį galimybę atsikąsti iš pačio vidurio. Nėra guminės, pakankamai minkštos, maloniai saldžios, tuščiavidurės ir su vyšniomis. Kada nors grįšiu karamelinės pasiimt.
Pasivaikščiojom iki Vokiečių gatvės ir užėjom į ten esančią kepyklėlę. Tuščia, tyli, bet svarbiausia, kad pyragų pasirinkimas yra. Daug negalvojęs, Mantas paprašo mažo Napoleono gabaliuko, o aš, besiplėšydama tarp Medaus ir Kokoso-šokolado, apsistoju ties Medaus. Akivaizdžiai jokio kavos aparato nepamatėm, kainų irgi, be to, tuščioj kepyklėlėje sėdėt nebuvom nusiteikę, susipakavom ir išėjom.
Napoleonas mums patiko: standokas, vietomis dar truputėlį jaučiama trapi kapota tešla, saldus, bet rūgštelė visą skonių gamą išlygina ir bendras įvaizdis išlieka geras.
Tuo tarpu su Medučiu, tai mano atžvilgiu jie susimovė. Tas želatininis kremas negailestingai viską gadina, o ir nuo graikinių riešutų “ikombinavimo“ alpti nesiruošiau. Aš jaučiu, jog jie gerai pataiko su pačiu biskvitu, bet to neužtenka. Sluoksniai turėtų būti plonesni, o kremas labiau įsigeriantis ir jokia želatina perdėm nestingdomas.
Neaišku kaip čia viskas išėjo ir ką dabar galvoti apie kepyklėlę, todėl ten atsidūrėm ir vėl. Šį kart jau ne prie pyragų, o keksų. Pasirinkimas jų gausesnis, be to, ir kertelė keliama jiems dažniausiai žemesnė.
Norėtume riekelės aguoninio, su varške ir obuoliais ir, galų gale, slyvomis ir raudonuoju vynu. “Tai linksma prie prieskoninio vyno bus“ – galvojau, kai jau žingsniavom link namų.
Varškės keksas su obuoliais – labai geras. Varškė kreminė, vientisa ir pagardinta obuoliais. Švelnus, minkštas, gomurį glostantis skonis, bet apačia mums gerokai užkliuvo, mat ji buvo sunkiai įkandama. Su šakute jos atpjauti apskritai neįmanoma, todėl, jai atsiskyrus nuo varškės pagrindo belieka graužti vieną ir “užsivalgyti“ likusiu keksu. Tai niekaip tarpusavyje nedera.
Keksas su slyvomis ir raudonuoju vynu mums užvis labiausiai patiko. Raudonas vynas ten gal kažkur šmėžuoja, bet net ir pritaikę “espresso“ praktiką ir burnas skalavę vandeniu – jo nejutom. Užtat pats kepinys minkštos, tvirtos pyrago tekstūros. Su skoniais nepadauginta, todėl slyvos čia griežė pirmu smuiku. Paprasta, bet genialu.
Aguoninis nukeliavo į pabaigą. Paprastas biskvitinis kepinys, galbūt šlakelį “drėgno -guminio“ efekto turintis (būna tokių ir nebūtinai tai visada minusas). Iš nuotraukos matosi, jog tai ne aguonietis ir pilnos burnos aguonų masės galite nesitikėti, bet Kalėdas primena. Kūčiukus primena.
Konditerija, priklausomai kokią pasirinkti, bet visumoj – skani. Aptarnavimas – gana šaltas ir truputuką prisibijojau sulaukti nemalonios veido išraiškos, kai prašysiu kelių keksų rūšių po vieną riekelę. Nesulaukiau. Bet kepyklėlių šilumos ten trūksta. Aplinka – šaltoka ir pakuoja viską į maišelius. Dėžučių nerasta.
Mano manymu, ateini, susirenki dominančią konditeriją ir išeini, nes perdėm užsibūt ten nesinori.
2014 – 05
Užtat spurgas tai tikrai geras turi.
Hungry parazyths 