Sweet & Sour Bar.

Tai tikrai nusipelnė nedidelio pasakojimo.

Atsidarė jie lapkričio mėnesį, prie pat Aušros vartų. Kurį laiką buvau įsitikinus, jog pavadinimo jie neturi, o ir marketingas prastokas, mat niekaip rasti negalėjau. Paskui, visgi, pastebėjau ant durų nedidelį užrašą “Sweet and Sour“, bet marketingas ir vėl nepadėjo – internetas BEVEIK nepadėjo. Gavau truputuką informacijos apie tai, jog pirmasis Sweet and Sour – Minske, antrasis – Vilniuje. Prieš Wifi jie principingai nusiteikę ir jo neturi, mat lankytojai turėtų visiškai pasinerti į atmosferą, kurią ten stengiamasi sukurti.

Abu mes nesam nei alkoholio žinovai, nei dažni svečiai baruose (net ir ten mes ieškome maisto, o ne gėrimų), bet vieta gundė. Nežinau, ar dėl to, jog apie ją nedaug kol kas žinoma, o gal dėl to, jog jiems dirbant visi langai yra užtraukti, kad lankytojai nesijaustų eksponuojami vitrinoje. O gal dėl to, jog jie turi židinį arba daro bene tradicinius ir “senoviškus“ kokteilius. Kažkas buvo.
Mantą kiek baugino galimybė ten atsidurti tarp pilvotų Baltarusijos dėdžių, kurie mersedesais važinėja ir stato juos kur papuola. Ir jiems bauda nė motais, jie mersedesą juk turi.

Žodžiu, vieną vakarą ryžomės ir pravėrėm “Sweet and Sour“ duris. Ir štai, akistata, ir barmenas  ir mes suvokiam, jog nei aš, nei Mantas, nei jo kepurės bumbulas niekaip neatspindim jų idealaus kliento dėl kurio ten židinys kurstomas. Kelio atgal nėra, žengiam į priekį. Aplinka elegantiška, jauki, barmenas ir padavėjos (?) apsivilkę juodai baltai ir kaklaraiščius pasirišę. Štai čia aš ir suprantu, jog toli gražu ne į Marsą ar Portobello pakliuvau, kur su maikutėm visi šokinėja, o tu, nuo vėjo susivėlus, visai nepastebimai gali išsliūkinti lauk. Barmenas prabyla negarsiu, manieringu balsu, kurio vinguriavimas tą pačią akimirką susilieja su aplinka ir viskas patampa vientisa. This is classy. Nedrąsiai pradedam vartyti meniu, kurio kokteilių pasirinkimo mažu niekaip nepavadinsi, todėl nesugebėję apsispręsti tiesiog apibūdinam ko norėtume ir leidžiam barmenui pačiam parinkti.

Nusirengiam paltus, atsisėdam prie pat durų ir pradedam tyliai šnabždėtis kaip visgi pakliuvom į dar ne mums skirtą vietą. Jaučiu, jog per jauni, vėjavaikiški ir dėdė su cigaru ir tiksliu užsakymu ko jis norėtų čia pritiktų žymiai labiau. Žymiai.
Pasiteirauju apie maistą ir tuoj pat gaunu kuklų, bet skoningą meniu: užkandžiai, salotos ir desertai. Aš pradedu įnirtingai akimis lakstyti aplink šokoladinį pyragą be miltų, o Mantas – tiramisu. Išgirdus garsiai jo siūlymą mergina nuo židinio, skaičiusi knygą, pasisuka į mus ir sako, jog Tiramisu verta paragauti – kaip Italijoj. Jei kaip Italijoj – paragauti tikrai verta manom ir mes. Kokteilius vis dar daro, o Tiramisu jau atneša.

Paragaujam ir nustembam. Fantastiškas dalykas ir iš to, ką esame ragavę – tikrai arčiausiai Italijos. Švelnus, minkštas, bet su charakteriu. Biskvitas maloniai išmirkytas kavoje, alkoholio nėra (iš anksto perspėjo), bet nepasakyčiau, kad jo ten nors kiek trūktų. Jei jie visą tokį meniu turi – šlovė jiems. Didelė tiramisu fanė niekad nebuvau, nes tiesiog nesupratau, ko žmonės dėl jo taip svaigsta. Paragavau Italijoj – praregėjau. Būčiau paragavus čia – irgi nenusivilčiau. Eičiau ir skleisčiau žinią apie jį.

Mums įpusėjus desertą atneša kokteilius. Čia mes kaip mat turim save pateisinti, jog šioje srityje esame “žaliukai“. Norėjau kažko švelnaus ir kreminio – gavau Porto Flip, Mantas norėjo kažko gaivesnio, su absento gaidele – gavo Manhattan’ą. Nei vienas nenusiviliam, kokteiliai malonūs. Man patinka nedidelis kiekis, man patinka darnus skonis. Alkoholis visur jaučiasi, bet nedominuoja įkyriai – elegantiškiau, nei visi tie fizzy drinks.

Klasikinė, elegantiška vieta. Triukšmingų penktadienio vakarėlio ir rungtynių per teliką jie nerengia, wifi neteikia. Jaučiu, jog jiems reikia gerą skonį turinčios publikos, kuri suvoktų kur atėjo ir vertintų tai, kas yra dėl jos daroma. Stipru.

Ir jaunimėlio kaip mes, kol kas ten neįsivaizduoju.