V 4.

Ant langų galėtų pasikabinti “probably not the worst coffee in town“. Bent jau Manto kava su pienu buvo visai maloni. Manasis espressas kiek purtytis privertė, bet Manto buvo visai maloni. Neblogiausia.

Į V 4 akis šaudžiau nuo tada, kai jie atsidarė, o pamačius, jog pusryčių meniu turi benediktų, nusprendžiau, jog barą pavyks “parduoti“. Iš Vilniaus gatvės vieta atrodė visai maloni, patogi, kiek popsinė ir skirta nupoliruotam Vilniaus jaunimėliui. Mes irgi esam “jaunimėlis“ tik gal ne toks poliruotas.

Palyginus ankstų rytą (10:30) ateinam pusryčių: Mantas nori benedikto, o aš – virtų “tų varškėtukų“.
Baras tuščias. Matomai ne pusryčiauti žmonės čia eina. Iš kitos pusės sveikintina, kad darbo dienomis pusryčius jie daro nuo 7 valandos ryto, kas reiškia – jog ir prieš darbą čia dar gali kyštelti nosį pusryčių pavalgyti.

Skamba maloni muzika, aplinka ten neperkrauta ir tai jau kažkaip maloniai nuteikia. Mus aptarnavusio padavėjo pastangos lygiai prieš kiekvieną padėti servetėles ir stalo įrankius kiek šypsnį sukelia ir mums darosi vis įdomiau ir įdomiau kaip reikalai pasisuks valgį atnešus.

Prieš Mantą pastato dviejų dalių patiekalą, kur marškinėliuose virtas, nukryžiuotas ir priplotas kiaušinis (aha, virti marškinėliuose kiaušiniai man visada patinka tokie “putlučiai“, kai į verdančio vandens sūkurį įleistas kiaušinio baltymas gražiai apsikabina trynį) yra įsodintas į žalios spalvos padažą (išsiaiškinti iki galo nepavyko, bet žali žirneliai ten dominuoja), kitoje dalyje – skrebučiai su šonine, sūrio drožlės, salotos ir keletas vyšninių pomidoriukų. Po pirmo kąsnio jau nuspręsta, jog NE. Variacija nėra sėkminga ir vienintelė paskrudus šoninė dar kažkiek nuotaiką palaiko. Kiaušinis prėskas, padažas “ne į temą“, benediktų nėra. Olandiško padažo nėra. Kas nusprendė jog tai “Geresnis Benediktas“, kaip kad meniu nurodė?

Manieji varškėtukai geresni, bet charakterio jiems trūko. Nežinau, ar iš varškės patiekalų apskritai tokio dalyko reikalauti gali, bet visad galima pažaisti su priedais. Varškėtukai švelnūs, padažas gal kiek skystokas ir avietės, jei ne šviežios – geriau nereikia. Bendras patiekalo įspūdis – vientisas, labai švelnus, bet kiek blankus.

Būna vietų, kurių aš nenoriu taip greitai “nurašyti“, kad ir kaip mėgstu tai daryti. Kažkur rusena maža viltis, jog gal kažkas ten būna nusisekę. Iš kitos pusės – jei virtuvė gera, mano nuomone, kiekvienas patiekalas tai turėtų atspindėti. Šį kart to nebuvo. Užsikėlus kainas – reikėtų stengtis labiau, nes vien fakto, jog gyvuoji Vilniaus gatvėje – neužtenka.

Manom, jog nebloga vieta kokteiliui pagurkšnoti, bet dėl maisto eiti ten neverta.