Franki vyninė.

Pradėsiu gera žinia: ten be proto gera. Žvakės, lengva prietema, patogumas, jaukumas, jokių akį erzinančių detalių ar spalvų. Žodžiu, viena tobuliausių vietų ramiam pasisėdėjimui ir pokalbiui. Bet dėl maisto…

Turiu pastebėti, jog meniu jie turi “fancy“ ir daug gėrio žadantį. Perbėgus jį akimis galvojau, “kur taip ilgai buvau?“ Norėjau išbandyti ir tą, ir aną… todėl aš norėčiau ožkos sūrio salotų pagardintų klevų sirupu, trumais su burokėlių carpaccio, salotomis ir taip toliau, taip pat – naminio vyno, o Dainora – svogūnų sriubos ir taurę karšto vyno.

Gaunu ir nusiviliu. Ožkos sūriu pagardinti nedaskrudę skrebučiai, klevų sirupo niekaip rasti negaliu, burokėlių carpaccio jie pavadino po skrebučiais paslėptus tarkuotus burokėlius (čia kas, aplamai? Google.), o salotų dominuojantys skoniai – aliejus ir actas. Apmaudu nors tu ką. Visai ne to tikėjausi.
Naminio vyno įsivaizdavimą irgi kitokį turėjau, bet reikalas čia subtilus ir “kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Jei jų “namų“ vynas toks – tebūnie, bet aš kartoti nebūčiau linkus.

Dainora lieka bene patenkinta savo švelnia ir visai nepretenzinga svogūnų sriuba, o ir dėl karšto vyno pastebi, jog jai visai patiko.

Man ties salotų viduriu išgaravo bet koks noras dar ką nors ragauti, nes turint tokį meniu ir aukštesnes, nei įprasta kainas – stengtis turėtų labiau.

Staltiesės kiek dėmėtos, meniu vilioja kol ant popieriaus, bet pasišnekučiavimai ten vyksta itin maloniai ir sklandžiai. Deja, to neužtenka.