Studio 9.

Planas buvo gauti burgerį ir picą – du dalykai dėl kurių ši vieta garsėja. Burgerį gavom, o picas pradeda kepti tik nuo 17 valandos, todėl greitai akimis perbėgus meniu užsisakėm Carbonaros porciją. Ir dar norėtume Niujorko sūrpyragio pabaigai. Ačiū.

Apsidairom. Aplinka maloni, žmonių nedaug: viename kampe, rodos, šeimyniniai pietūs vyksta, kitame – du kolegos pietų atėję, dar kitur – visa draugų kompaniją, tuo tarpu visai netoli, man sėdantis prie stalo, pamatau šalia ant sofos drybsantį šunėką. Įvairovė kartais yra gerai 🙂
Vyrauja tamsios spalvos, švelni prieblanda, jokios detalės netrikdo, o mums vis geriau ir geriau.

Ilgai laukti netenka, kai atneša stalo įrankius, sudėtus į tamsią kekso kepimo formą (man patiko), o netrukus ir valgį.

Priešais Mantą pastato burgerį su bulvytėmis, mane – tagliatelle su šonine, grietinėle ir sūriu.

Prisipažinsiu, legendomis apipintą Studio 9 burgerį paragauti nekantravau, neva stogą nurauti tikrai turėjo. O dar kai papildomai užsisakėm ir su griežinėliu TIKRO sūrio, tai, suvis, šventė nusimato. Bet kas galėjo pagalvoti, kad tikras sūris pas juos yra Brie, kai aš tikėjausi Čederio ar kažko giminingo jam. Beabejo, spręsti kaip savo burgerį gaminti teisę turi tik jie, bet Čederis visad ten tinka, tuo tarpu dėl Brie nebūčiau tokia tikra.

Vidutiniškai kepta, per vidurį gražiai rožinė mėsa tokia, kokios Vilniuj tikrai reikia labai paieškoti, o tai, bene, svarbiausias dalykas geram burgeriui. Be to, burgeris pakankamai tvirtas ir tarp pirštų netęžta. Didelis pliusas jiems. Visgi, kas man subjektyviai užkliuvo – apatinėje burgerio dalyje sudėti salotų lapai su daržovėmis man niekaip tarpusavyje harmoningai nesirišo į tą gražų ir vientisą skonį, o bulvytės galėjo būti labiau apskrudintos ir su kiek daugiau druskos, nes be padažo buvo blankoka.

Mantas laikėsi panašios nuomonės kaip ir aš, bet pripažino, jog burgeris tikrai vienas iš geresnių (pažiūrėk į mėsą) ir ties pabaiga, apskritai, pradėjo patikti vis labiau ir labiau. Liko nenuviltas.

Prie mano pastos prisikabinti negalima. Nors ir nėra tai pats sveikiausias variantas, bet vienas mūsų abiejų mėgstamiausias: sūri šoninė ir grietinėlė su sūriu, kurie suteikia švelnų ir kreminį skonį visam patiekalui. Su šiuo dalyku apsirinkti sunku, nebent jie pastą pervirtų, persūdytų arba dar kokią šunybę iškrėstų. Kadangi jie nieko neiškrėtė, tai viskas buvo tikrai puikiai.

Pačiai pabaigai, bene kartu su sąskaita, atkeliauja mūsų sūrpyragis. Pirmą kąsnį paragavus nustembu: jis tikrai turi kažką labai meduoliško. Tai buvo pagrindas. Sūrpyragis sudarytas iš trijų sluoksnių: “meduolinio“ pagrindo, švelnaus, kiek rūgštelėjusio pagrindinio sūrio sluoksnio ir plono, rūgštaus viršutinio. Bendrai galėčiau skonį apibūdinti kaip švelniai rūgštaus medaus pyrago ir neįsitikinus, jog man tai tinka, kai tikėjausi tradicinio saldaus sūrpyragio. Gal būtų viskas ir tvarkoj, bet kai primetu, jog pyrago gabalėlis, iš esmės, kainavo beveik tiek pat, kiek mano pagrindinis patiekalas – galėjo nustebinti ir labiau.

Susimokam, padėkojam ir išeinam. Žinom, jog tikrai dar grįšim, bent jau picos paragauti.

Žymos: Studio 9