Chaika.

Bene aktualiausia išsiaiškinti, kas galėjo tapti svarbiausiu traukos objektu. Manau, interjeras.  Galbūt kakava su čili, kava su druska ar pipirais.  Bet labiausiai – interjeras.

Pradedant nuo pat pradžių, “arbatinukė“ tamsoje patraukliai švietė, o kadangi tiesiai ten ir ėjom, tai pagundai užeiti priešintis neteko. Praverėm duris: ryšku, gan ankšta, kuklus baras, vienas kitas žmogus ir tiek. Savo atmosferą ši vieta turi, o prabilus padavėjai mane, apskritai, apninka tikra ramybės euforija. Apsistojam ties kakava su čili, arbata su mėtomis ir cinamonu bei “mėnulio“ (šokoladiniu) pyragu.

Pasisukiojam, didelio pasirinkimo kur atsisėsti nėra, todėl sėdamės prie arčiausiai baro esančio staliuko. Čia mane ir apninka nuojauta, jog patekau toli gražu ne į man skirtą vietą. Ant palangės sumėtyti žurnalai ir kiti niekučiai man atrodė netvarkingai, raudona spalva, po kiek laiko pradėjo nusibosti, o pati vieta – priminė barbės namelį. Jaukiai įsitaisyti taip ir nepavyko, atviro (arba ne) pokalbio čia irgi nepradėsi, mat net ir slopinamas balsas čia skambėjo beveik nepadoriai garsiai. Vienintelė išeitis buvo sėstis prie staliuko už sienos, kuris (žinoma) jau buvo seniai užimtas. Jaučiausi kaip Alisa triušio oloj.

Atneša pyragą, kurį mes net nesulaukę savo gėrimų jau pradėjome kabinėti. Tai vienas kąsnelis, tai kitas. Pyragas gausiai šokoladinis, vienas iš malonesnių, bet kavinukės sukeltos “būsenos“ man pilnai neatperka. O štai atkeliauja ir gėrimai.

Tikiuosi kažko itin gero, kai Mantui pirmą kartą siurbtelėjus jis iš nuostabos nusišypso. Tai kaip ten su čiliu? Gurkšnis toks kliuvo, o ir pipirai buvo nusėdę, kaip vėliau paaiškėjo, dugne, todėl kakava ir liko kakava. Be to, iš kakavos ir čilio derinio tikėjausi kažko elegantiškesnio, o tiksliau tariant – intensyvesnės kakavos, kuri veikiau linktų link karšto šokolado nei to pieniško gėrimo, kurį gavome.

Apie arbatą itin neverta išsiplėsti, nes pagrinde ten žaidžiama aromatais. Mėtos su cinamonu tinka, arbata patinka, puodelis dar labiau, bet ir tai netampa jų “unique selling proposition“.
Kaip, galų gale, dėl žemės riešutų sausainio, kurį nusiperkame, nes per anksti baigiame valgyti pyragą? Sausainis kaip sausainis, ne daugiau.

Padėkojam už gražų aptarnavimą ir išeiname.
Vietos patrauklumas priklauso nuo asmeninio skonio, bet mes ten grįžti nežadame.

Žymos: Chaika