Šviežios bandelės ir Cukrainė.

Mūsų sekmadienio rytai jau patampa tradicija. Būtent tokia, kokios aš su nekantrumu laukiu kiekvieną savaitę: laikas nuo laiko kokia nauja bandelinė ir puodelis kavos. Tokių pusryčių mes nebūnam linkę darytis namie, mat iš vakaro bandelių nepirksi, o ankstų rytą bėgioti pirmyn atgal irgi nejaučiam nesutramdomo noro. Todėl, turim sekmadienius.

Thierry mes jau pamilom nes teigiamai dieną ši kepyklėlė kaip mat paženklina, bet neatsisakom pasidairyti ir kitų. Šiam kartui – “Šviežios bandelės“ Trakų gatvėje ir Bijola Cukrainė šalimais esančioje Vokiečių gatvėje.

Nors kartą mačius Thierry sviestinius ragelius, vargu ar įtiks kitokie. Pamačius kokius ragelius kepa “Šviežiose bandelėse“, nusprendėm kaip mat sluoksniuotą tešlą palikti nuošaly ir pereiti prie mielinės.

Išsirenkam bandeles su obuoliais, karamele, marcipanu, susipakuojam ir išeinam. Sekantis žingsnis – susirasti kavos.

Jau planavom eiti link Vero Cafe, kai praeinant pro Cukrainę Vokiečių gatvėje sustojom, susižvalgėm ir nusprendėm nosį kyštelti tenai. Pasiemėm juodos kavos, cappuccino, ir gabalėlį pyrago. Jei mes atėjom į dar neišragautą konditerinę, bent jau vienas pyragas yra “a must“. Prie bandelių tiks, galvoju. Jei jau linksminamės, tai linksminkimės.

Mūsų bandelės su gausiais įdarais, deja, kūno ir sielos neužvaldo. Galima numanyti, jog bandelės iš kepyklėlės, bet šiais laikais, kai kepyklėlės viena po kitos dygsta, tai kertelė joms vis kyla ir kyla. “Šviežios bandelės“, rodos, su ja nespėja. Bandelės kaip bandelės, manau grįžti ten nesiruošiam.

Cukrainė man kiek primena “Ponių laimę“, nes jaučiu, kaip sovietmiečiu ten dar kvepia. Specializuojasi jie šventiniuose kepiniuose, o pyragai irgi “oho’: gausiai sluoksniuoti, daug trapios tešlos, plikyto kremo ir pan. Mes išsirenkam gabalėlį su slyvomis, baltojo šokolado kremu, vyšnių uogiene, kapota trapia tešla ir, rodos, dar kažką pamiršau.

Kava prastoka. Manto Cappuccino puta kaip mat susmego ir skonis nebuvo pats geriausias. Mano juoda su pienu irgi nuodėmės neverta.

Pyragas, mano nuostabai, buvo visai neblogas. Saldus, bet ne sviestinis, skoniai gerai derėjo, o Mantui brendyje mirkytos slyvos iššaukė naujų idėjų srautą. Tam kartui tai buvo viskas.

Kuriam laikui praėjus, konditerinės niekaip negalėjau išmesti iš galvos: kepiniai atrodė neblogai, kainos – draugiškos, pasirinkimas – ne skurdus, todėl vieną vakarą vėl ten užsukom.
Mūsų pageidavimas gauti mažus gabalėlius 3 skirtingų pyragų buvo sutiktas maloniai ir be jokio (po keliais sluoksniais) juntamo nepasitenkinimo. Tą kart pasirinkom Napoleoną, trapų ir marcipaninį. Jaučiu, jog ragaujame ir jie bene vienas už kitą geresnį, o aš tik ir sugebu išlementi: “rodos, sakau jiems taip“.
Tai nėra tokie pyragai, kurių dosnią porciją įveikti sugebėtum, veikiau priešingai – kelių kąsnelių gabalėlis prie nesaldžios kavos ar arbatos. Visi jie, palyginus, įmantrūs: gausu sluoksnių, kremų, morengų, riešutų, trapios tešlos ir cukraus kiekio. Bet priklausomai nuo suvalgomo kiekio – tai nėra blogai.
Beabejo, sviestinis kremas ar brendyje mirkytos slyvos man iki šiol asocijuojasi su “pasipusčiusiom“ poniutėm, kurios darbovietėj švenčia kieno nors gimtadienį ir delikačiai siurbčiodamos kavą aptarinėją paskutinias paskalas, protarpiais užsikąsdamos mano minėtais pyragais. Bet ignoruojant šį vienintelį faktą, sakau, jog ši konditerinė man dabar “šioks toks naujas atradimas“.

 

Žymos: Cukrainė, Šviežios bandelės