Kai dar vasarą ten paragavom ledų, vienareikšmiškai nusprendėm, jog puikūs. Ir kai sakau “puikūs“ – I mean that. Nuklydom paragauti kitų nuomonės įtakoti, išsirinkom juodojo šokolado ir… bene patys kremiškiausi ir intensyviausi šokoladiniai ledai, kokius teko valgyti. Puikiai jaučiamas tiek kartumas, tiek, apskritai, solidumas, būdingas juodajam šokoladui.
Vienas dosnus lyžtelėjimas ir jūs jau…kažkur, kur faina.
Po šito potyrio sekė ir pistacijų ledai, kurie irgi buvo “mega“. Bet koks skepticizmas ar nenoras valgyti pistacijas tuoj pat buvo sumaigytas į kamuoliuką ir paridentas kažkur į kampą.
Kitą kart, kaip ir planavom, nuklydom pyragų: triufelinio ir Napoleono. Atsisėdom, priešais pasistatėm cappuccino ir juodą kavą, aš kiek pasigerėjau jų tiekiamais dydžiais (aha, tiek ir turi būti, nesvarbu, kad tą akimirką aš norėjau dvigubai daugiau) ir kibom į darbą.
Triufelinis – standus, šokoladinis, pakankamai malonus, bet nėra išskirtinis ar toks, dėl kurio norėtum grįžti. Jei iš manęs kas norėtų asmeninių šokoladinių pyragų rekomendacijų, tai tylom siūlyčiau Thierry, ar tiesiog pasiimti keletą triufelinių kubelių iš “Mamos kepyklėlės“. Kavos padėtis įprasta: vidutinė, iš kurios nieko gero, jei jos neužsikandi pyragu. Tas pats galiojo tiek mano cappuccino, tiek Manto juodai.
Napoleonas mums irgi nelipo, mat per daug ten kremo. Kremas konditerijoj nėra problema, bet Napoleonui mūsų keliamas reikalavimas – standumas ir ne sausumas. Yra gyvi pavyzdžiai, kaip tai yra pasiekiama, todėl Napoleonus vertinam “taip arba ne“. Šis buvo “ne“. Švelnus, malonus, bet ne toks, kokio mes tikimės gauti.
Tą kart pasižvalgius po jų tortų asortimentą, maniau, kad ten nebegrįšiu. Konditerijai prijaučiu rimtesnei: šokoladas, karamelė, riešutai, sūrpyragiai ir t.t., todėl paprastais jogurtiniais ir vaisiniais tortukais manęs nesuviliosi. Be to, rodės, jog tortų ten daug stingdyta želatina ir efekto galėjai tikėtis tokio, kaip kad su Maximos maskarponės tortu, kuris, šventai tikėjau, jog yra sunkiai kreminis. o jis negailestingai buvo želatininis.
O dar ten nejauku. Minimalistinis ir šaltas interjeras, kuris manęs niekaip, atėjus žiemai, nevilios. Mieliau šiltai tūnosiu Pilies kepyklėlėj ar Pinavijoj.
Bet dar prieš tai, kai kas nors susidarys nuomonę, jog neverta nosies kišti į Fionos cukrainę, paminėsiu savo paskutinį vizitą šiandien.
Trumpai drūtai, paskutiniam pabandymui pasiėmiau gabėlėį pistacijų ir šokolado pyrago bei obuolių ir cinamono ir nusinešiau namo.
Gera žinia ta, jog nėra ten želatinos. Tie tvarkingi, beveik pedantiški sluoksniai primena veikiau putėsius ir jokio kramtymo nereikalauja. Jie patys tirpsta.
Dar viena gera žinia ta, jog mums patiko obuolių su cinamonu. Tikrai. Mielai kartotume. Biskvitai minkštučiai, kremas lengvas ir purus, obuoliai saldūs, o cinamonas. Cinamonas gerai visur.
Pistacijų su šokoladu mums pasirodė kiek perdėm solidus, brandesnio ir gal kiek prislopinto skonio. Nelikom perdėm sužavėti, bet manom, jog kaip nors ateityje norėtume dar likusius išragauti.
Eiti ar ne, mielieji, priklauso nuo jūsų prioritetų. Bet, rodos, net ir sunkių saldumynų mėgėjai ten gali rasti kažką ir sau ;).
Hungry parazyths 