Dar viena akcija – atrakcija – apsilankyti Vilniaus kavos baruose ir išrinkti savo asmeninį favorit’ą.
Tiek aš, tiek Mantas nesame iš tų, kas kiekvieną dieną geria kavą. Labiau mes arbatos/ paprasto vandens atstovai, bet būna dienų lyg tyčia, kai nori tos karštos, sunkios ir bent jau truputėlį pieniškos kavos.
Beabejo, dauguma atveju šiuos savo įgeidžius mes lengvai patenkiname namie, bet, pripažinkim, magijos kavos barai turi, o ir pokalbiai bei pažintys prie kavos puodelio lengviau mezgasi.
Coffee Inn. Seniai ten nesilankiau, buvau įsikibus nuomonės, jog nieko gero ten nerasi, pati vieta skirta griežtai paaugliams, o ir aplinkiniai mano nuomonę dažniausiai patvirtindavo. Apskritai, Coffee Inn’as man siejasi su chaosu ir betvarke. Štai tokią pozicionavimo politiką jie įgyjo mano atžvilgiu.
Bet visai neseniai pažįstamas paukštelis pačiulbėjo, kad neblogą kavą ten gavo. Galvoju: kas žino, gal Coffin’ui nusibodo būti prastais ir jie pradėjo keliauti kažkur link geresnės kavos. Nepabandysi – nesužinosi. Išsirenkam Coffee Inn Vilniaus gatvėje, mat mūsų nuomone kuo vieta viešesnė ir didesnį pelną neša, tuo jai daugiau dėmesio turėtų būti skiriama.
Norėsime juodos kavos, migdolinės latės ir sūrpyragio su karamele. Visą atributiką susirenkam ir prisėdam prie stalelio.
Latte faktas, jog yra pieniška, švelni kava, bet migdolinis sirupas perdėm saldus, o kavą aš apskritai sunkiai jaučiu. Veikiau – saldus pieniškas gėrimas ir taškas. Kavos nerasta, galvos nepamesta.
Juoda kava, pirmu įspūdžiu, atrodo pusėtina. Iš kitos pusės – karštis sunkiai leidžia pajusti tikrą jos skonį ir kol ji nors kiek ataušta mes jau judam link pabaigos. Ties pabaiga – ji rūgšti, karti, kad net sunku gerti. Nesivarginam ir jos nebaigiam. Galvojam, ar tokia buvo nuo pat pradžių, ar “sugedo“ jau ties pabaiga?
Sūrpyragis saldus: sausaininis pagrindas, sūrio sluoksnis ir karvutės saldainius primenantys karamelės intarpai. Neblogas variantas.
Bendrai, abu (sau patyliukais) “Coffin’ą“ įvertinam 7.5.
Caif Cafe. Nutipenom ten apie 10 ryto, kai jie, atlikdami kilnią misiją, siūlo vidutinę juodą kavą už 2.9 lt. Užėjom į Vokiečių gatvėje esančią Caif Cafe, išsirinkom juodą kavą, Capusan’ą, ir patraukliai atrodantį šokoladinį pyragą.
Skirtingai nuo Coffin’o, man patinka, kad pyragą įdeda į keramikinę baltą lėkštutę, su pora servetėlių ir gražiai jose paslėpta šakute. Nusinešam prie stalelio ir kimbam į darbą.
Šokoladinis pyragas visiškai puikus, nors spėju, nuopelnas ne jų. Bet kokiu atveju – šokoladinis, drėgnas ir vėsus. Nugalėtojas. Nors akivaizdžiai ryte Mantą ten nusivedžiau, nes apie panašų pyragą ir svajojau.
Manasis Capusan’as puikiai geriasi prie pyrago, bet vienas kojų nepakerta. Jaučiu, jog kavos skonis į auksinį viduriuką taikliai nepataiko, bet kaip stipresnė pieniška kava, skirtingai nuo lattes, man labiau priimtina.
Juoda kava, Manto nuomone, geresnė nei Coffee Inn’e, bet vandeninga. Su panašia “vandeningos“ situacija susidūriau, kai kartą ten gėriau frappe (buvo viena iš prastesnių).
Visgi. Caif Cafe imponuoja mums daugiau, nei Coffee Inn’as: truputėlį geresnė kava, tvarka ir aptarnavimas, Turi mielus didelius firminius puodukus ir mūsų skalėje gavo 8.
Hungry parazyths 