Thierry ir D’oro.

Nėra kokioje centrinėje Vilniaus gatvėje, bet šiai kepyklai tai ir nebūtina. Kam reikia, tas garantuotai apie juos palaimintą egzistavimą žino.

Bandeles, prancūziškus batonus ir duonos kepalus ten žmonės perka ne po vieną ir ne po du. Mamos su vaikais, senukai, studentai, bendradarbiai, švarkuoti dėdės ir tetos – publika ten įvairi (kaip Užupiui ir priklauso).

Rimtos konditerijos tema plėstis neverta – iš Thierry kepyklos ją galima pamatyti ne vienoje Vilniaus vietoje: Dione ledainė, Mamma Mia (už Thierry desertus ją daugelis myli). Tie patys miniatiūriniai pyragaičiai, susodinti ant “auksinių“ popierinių padėklėlių džiugina akį ir skrandį. Vieta gal ir ne tokia “prestižinė“, kaip Mamma Mia Stiklių gatvėje, bet būtent čia ir gimsta tie konditeriniai stebuklai.

Kava, drąsiai sakau, jog viena iš malonesnių, todėl tai labai potenciali vieta ne tik puikioms bandelėm išsinešimui, bet ir prisėdimui ir jų pavalgymui prie puodelio kavos ar arbatos :).

Suplanavom savo sekmadienį pradėti būtent nuo čia. Užsivilkom paltus, striukes ir apie 9 valandą išėjom į rudeninį Vilnių. Tylu, ramu, švelniai apsiniaukę, o įtrauktas vėsaus oro gūsis tiesiog ir paskleidžia rudenį po visą kūną.
Jau artinantis prie Thierry, jaučiu, kaip iš tolo matoma croissant iškaba tiesiog žada, jog rytas bus…toks geras, ypatingas, šiltas ir skanus.

Norim migdolinio ragelio su šokoladu, bandelės su obuoliais ir tradicinio ragelio. Susipakuojam ir išeinam link D’oro kavinukės, apie kurią paukštelis pašnabždėjo, kad kava ten labai.

Praveriam duris ir mus tuoj pat pasitinka kavos aromatas. Žmonių nėra, baristos už baro jau laukia užsakymo, aplinka jauki, nors kažkokia neaiškia (mistiška?) magiška aura pripildyta.
Mantas nori juodos kavos su pienu, aš – cappuccino.

Manto juoda – intensyvi, malonaus, galbūt vos švelniai karstelėjusio skonio. Mano cappuccino su standžia ir saldžia pieno puta, po kuria kava linkus pasislėpti ir iš pirmo karto net neduoda apie save žinoti. Manto žodžiais, kava tikrai geresnė, nei daugelyje Vilniaus vietų, bet panašios rasti galima. Bet kokiu atveju, sėdim abu patenkinti, šypsomės iki ausų, pereinam prie bandelių.

Paprastas ragelis – traškus, sluoksniuotas ir minkštas, bandelė su obuoliais, traški, švelni ir obuolių įdaras namais ir natūralumu kvepiantis.

Migdolinis ragelis, apskritai, atskira tema, kuriai odę galima parašyti: sluoksniuota tešla ir sunkus bei saldus migdolinis įdaras, o šokolado pasirodymas tolygus tikrai dieviškosios trejybės sąjungai. Mes tikrai žinom, kad nesvarbu, kokias bandeles imsim kitą kart, migdolinis ragelis nuo šiol visada bus tarp jų.

Trumpai drūtai, 7 dieną dievas prisakė ilsėtis ir ankstyvą rytą eiti į Thierry bandelių valgyti, pageidautina – migdolinio ragelio, užsigeriant švelnia, skania ir labiausiai mėgstama kava.

Žymos: D'oro, Thierry kepykla