Įžengėm mes ten vieną lietingą sekmadienio popietę ir supratome, kad, nors ir pirmą kartą, bet atsidūrėme ten, kur ir norėjome atsidurti. Dar keliaujant namo, Graf Zeppelin pavadinimas M. asocijavosi su vieta, kur galėtum gauti rimto, galbūt net ir “naminio“ maisto, o būtent aplink tą idėją visas planas ir sukosi.
Aplinka ten kaip sename, truputėlį tarybiniame bute su senomis žvakidėmis, standžiomis raudonomis staltiesėmis ir nertomis servetėlėmis. Daug visokių niekučių, rėmelių, grubūs mediniai stalai ir kėdės. Pasitinka mus šviesiaplaukis padavėjas, kuris parodo stalelį ir netrukus priima mūsų užsakymą: dienos sriuba -grybų (dienos sriuba yra net sekmadieniais, kai jie dirba, viso labo, 4 valandas), Gaisburger Marsch sriuba, bulvių – kriaušių – šoninės apkepas (užkandžių skyrelis), bulviniai blyneliai su karamelizuotais obuoliais ir obuolių štrudelis pabaigai. Padavėjas neįsitikinęs, ar virtuvėje šiuo metu gaminama viena iš sriubų, todėl pasiteiravęs, praneša, jog sriubą gausime, deja, blynelių neturi. Drąsiai pabrėžia, kad Gaisburger Marsch sriuba pakankamai soti, o bulvių apkepas irgi nemažas, taigi, ar nepadauginsime maisto? Tebūnie, dvi sriubos, vienas užkandis ir desertas. Pradedam.
Grybų sriuba.
Sriubos, mano manymu, tiekiamos dosniomis porcijomis, abi geros, nors pirmas instinktas sufleravo, kad gali būti kiek persūdytos. Bet kokiu atveju, kiekvieną kartą, radusi gan stambų grybą jaučiausi kaip pas močiutę kaime ir palaipsniui mane užpildė sotumas, šiluma ir aš sėdžiu, oi, kokia patenkinta. Gaisburger Marsch sriuba balansuoja tarp sriubos ir troškinio: daržovės, mėsa ir makaronai. Efektas tas pats – naminis maistas.
Gaisburger Marsch
Mums patinka nostalgija kvepianti, žmonių neperpildyta aplinka, laisvai bendraujantis, patiekalus išmanantis ir patariantis padavėjas, artima skrandžiui virtuvė ir…dantų krapštukai (jų dažnai visur pasigendu). Jei taip ir toliau – šią vietą mes įtraukiam į “ateityje lankytinas“.
Gauname apkepą, suabejoju, ar tai galima vadinti užkandžiu, ypač, jei ji užsisako vienas žmogus. Iš esmės, po pakankamai sočių sriubų, šį apkepą mes suvalgom dviese ir traktuojam tai jau kaip pagrindinį patiekalą.
Bulvių, kriaušių ir šoninės apkepas.
M. mano, kad ten kiek per daug bulvių, tuo tarpu aš manau, jog nors ir atrodo jis gan paprastai, bet bulvių, kriaušių ir šoninės derinys yra malonus. Ačiū jiems už tai, jog visko nepaskandino sūrio padaže. Tiksliai pajaučiau tai, kas ir buvo aprašyta meniu.
Štrudelio tešla patiko, bet už tai, kad obuolių neišraiškingumą stengėsi kompensuoti cinamonu, tai palankumo nepelno. Cinamono buvo per daug, o espresas buvo rūgštus. “Tokiai vietai ir nedera daryti geros kavos“ – juokelis, kuriame yra dalis tiesos.
Štrudelis su obuoliais.
Turi jie “bene didžiausią“ cepeliną Vilniuje, turi ir virtą, ir keptą.
Kainos ten nedidelės, porcijos dosnios. Grįšim, kai tik užsimanysim sotaus ir namais dvelkiančio maisto.
Redaguota 2013 – 12 – 17:
O, visgi, jau paragavę cepelinų, šnicelių ir porą kitų patiekalų nusprendžiam, jog maisto mums ten per daug. Didžiausias cepelinas nėra tai, kuo reikėtų girtis. Girtis reikėtų geriausiu, kurio įsivaizdavimo Graf Zeppelin neatitinka. Porcijos ten dosnios, maistas sotus ir, palyginus, riebus, bet ne visada geriausias. Šnicelis milžiniškas, per daug išmuštas ir mėsa užmušta džiūvėsėlių skoniu. Prie to mes nepratę.
Apskritai, vieta man vis dar miela, jauki ir aptarnavimas prie širdies, bet nosį ten kišti verta tik skrandžiui iššūkį metus. Ir be jokių didelių lūkesčių maisto skoniui.
Hungry parazyths 