Pas ponius “Ponių laimėje“.

Jaučiu, jog mintis apie ponius man kiek artimesnė, nei apie ponias, todėl, ėjom pas ponius į “Ponių laimę“.

Vieta – žymiųjų Stiklių dalis, pakankamai stipriai istorinė ir skanėstų turi skambiais pavadinimais.

Šiaip sau ten užeiti, akis paganyti kaip ir nedrįsom. Vieta nuo turistų nelūžta, o įeiti į tuščią kavinukę neketinant nieko pirkti ir suteikti visam staff’ui tuščių vilčių… stengiuos nuo to atprasti, todėl

Vieną vakarą nusiteikėm pyragams ir įžengėm į “Ponių laimę“. Interjeras ten, spėju, kaip ir stikliuose – pas močiutę. Žinot, visos tos gėlės, marguma, kėdės raitytais šonais ir pan. Žodžiu, ne visai mano skonio. Bet atėjom dėl pyragų.

Išsirenkam “Madam Pompadur“ ir Smetonišką Napoleoną. Plius, espresso ir cappuccino.

Gaunam, atsisėdam ir smeigiam savo šakutes, bet prieš tai…

Madam Pompadur

Negavau prie espresso vandens. Nežinau, gal taip ir galima, bet man tai – gražaus tono, ir šiaip, išprusimo įrodymas. Ir šakutės ne tortinės. Paprastos. Su kokiomis yra pietaujama. Tortines šakutes aš turiu pas save namie. Kodėl ponios jų neturi? Galų gale, konditerija, gi, prekiauja.

Espressas – geriamas, nors galvos neapsukantis. Cappuccino, deja, prastokas. Neišraiškingas, kiek vandeningo skonio ir pieno puta susmigo, kol iki staliuko nusinešėm.

Madam Pompadur – geras: lengvas, drėgnas biskvitas ir kremas toks purus bei švelnus. Sąžiningai, likau patenkinta šiuo “šokoladainiu“.

Napoleonas nebuvo toks “fainas“. Drįstu manyti, jog tai gali būti klasikinis receptas, bet Pinavija ir Samėnas negailestingai nurungė tokią klasiką savomis variacijomis. Priešingai nei mūsų favoritinių Napoleonų, lakštai buvo trapūs ir tvirti (sugalvojau juos pavadinti “sausaininiais“), o kremas – ryškiai sviestinis. Visai tai, beabejo, neblogai valgoma, bet konditerija yra toks dalykas, kuris, mano manymu turi būti delikatus ir stogą raunantis.

Smetoniškas Napoleonas

2 vizito metu nusprendėm paragauti triufelinį ir riešutinį tortus, bei pamiršę apie cappuccino prastą skonį užsisakėme jo dar. Dėl cappuccino vėl viskas pasitvirtino, dėl tortų – kita dainelė.
Riešutinio torto tiek biskvitas, tiek kremas buvo itin lengvi, bet man kiek per stipriai jautėsi romas, o apie riešutus žinojau tik iš kramtymo. Savo kategorijoj jis visai neblogas, bet jaučiu, jog AJ šokolado riešutinis mums abiem patiko labiau.

Riešutinis tortas

Triufelinis, kol kas,  tapo mūsų favorit’u, mat bananai ten tiesiog fantastiškai tinka. Šokoladinis biskvitas, sviesto-šokolado pertepimas ir karamelizuoti bananai.  Bendrai užskaitau viską, o atskirai – tik bananus. Iš triufelinio torto tikėjausi, kad jis bus kiek sunkesnis, o sviestinio kremo pagrindas kiekviename pyrage jau pradėjo kliūti.  Susidaro įspūdis, kad “Ponių laimė“ griežtai laikosi savo autentikos, t.y. nuo senų laikų konditerijoje plačiai naudojamu sviestu, viltimi, kad visi, valgantys tortus, pasičiups arbatinius šaukštelius, o ne valgyklos šakutes, jokio vandens prie espresso, o ir kavą sau leidžia ne per geriausią daryti. Interjeras ten toks, kad tik ir lauki, kol pro duris įžengs poniutė nuo Vilniaus Džino butelio, o prie įėjimo kabantis sąrašas, kurį daugelis nužvelgia kaip galimą meniu, yra “konditerijos gaminių realizavimo laikas“. Tokį dalyką mačiau pirmą kartą ).

Apibendrinimui, prieš lankantis antrą kartą, maniau, kad ten dar teks sugrįžti ir porą pyragaičių išsinešimui paimti. Deja, nesitikiu nieko įspūdingo ir numanau, kad ir vėl gausiu sviestinį tortą, todėl šią vietą ateičiai paliekam nuošaly.

Poniai ten gal ir tampa laimingi, bet vieta perdėm atsiduoda sovietmečiu. Matomai, tai yra jų “unique selling proposition“.

Žymos: Ponių Laimė